Na va, praėjo savaitėlė, pamaniau parašysiu, kaip mums sekas.
Berniukai yra labai labai geri. Ta prasme gerų širdelių, būna pasitaiko vyram ar pastumt ar žaislą atimti. Tai iškarto (žinoma sudrausminti, ir paraginti) atsiprašo, apsikabina. Matyt gn taip auginti, nes atsiprašyti, susitaikyti jiems tai ne naujiena.
Valgo viską, apetitais nesiskundžia. Mažius baisiai gražiai valgo pats

. Naktim labai neramus tik mažasis, didžkiai miega ir sausai ir ramiai. Bet mažylis miega šaliai mūsų lovos, tai kaip ir no pb. Jau įėjom į dienotvarkę, panašiai tuo pat metu valgo ir miega. Po truputį pradėsiu rytais ir po pietų pridėti pamokėles o nuo rudenio eisim groti su didžkiais.
Vyriausiasi labai nori padėti ir iš tikrųjų padeda. Iškrauna indaplovę, padengia stalą

. Su tėčiu pjauna žolę, surenka iš po žoliapjovės gabaliukus žolės. Baisiai mėgsta tvarką, jei kas nevietoj reikia būtinai padėt į vietą

. Vidurinėlis yra.. jau visų tetų kaimynių meilė (nekalbant apie tetas giminaites). Na jis... labai jau gražus

ir pats tai žino. Vidurinėliui jau reikia drausminimo priemonių, jei po 2 kartų neklauso sėdam ant kėdės 4 minutėm tyloje ir be žaislų. Paskui kalbamės, kas buvo negerai ir atsiprašom. Nedažnai reikia, nekasdien. Mažius be galo žingeidus, nuolat "kas čia"

. Pradėjo daug sakyti naujų žodžių pradžių "einam" - eiiiiii, "gerti" - geii, "karšta" - kaaaa. Gn būdavo daug su čiulptuku, tai turbūt dabar, kai paliekam čiulptuką lovytėj, buna laisva kalbėt

.
Didžkiam sunku sukaupti dėmesį. Net filmukams. Tai dbr žiūrim po vieną 30 min teletabių seriją ir aptarinėjam kartu, kas vyksta. Įdomu, kaip greit jiems jau geriau sekas ne tik žiūrėti bet ir matyti ne tik klausytis bet ir išgirsti. Vakare skaitom vis tą pačią pasaką apie vilką ir septynis ožiukus. Kasdien vis geriau klauso, rodo paveiksliukus, kur kas. Planavau po savaitės imt kitą pasaką, bet turbūt dar pasiliksim prie tos pačios

.
Tai vat taip mes ir gyvenam. Gerai manau

. Toks jausmas man, kad tie vaikai visada buvo čia, su mumis.