Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

jeigu abu globėjais įrašyti teismo sprendime, abu ir gaus.jei tik vienas-vienas ir gaus. Duoti privalo, bet gali dėl to kilti asmeninių problemų , nu pradėti jausti nepasitenkinimą iš virš.pusės ir neįrodysi kad tai dėl to.

Moterys, reikia patarimo ar ko, pati nežinau, gal diskusijos?
Turim kaimynus iš vienos ir kitos pusės - irgi tokio pat amžiaus berniokai.
Gal mano klaida, kad leidau pasikviesti abu iš karto. Žodžiu manasis su vienu bernioku susimokė ir bėgiojo nuo kito, o lipdamas laiptais jį pastūmė nuo laiptų - mano akyse. Kalbėta šimtus kartų, aiškinta, vis tiek tas pats. Žodžiu, užsiutau, liepiau eit į savo kambarį, o vaikams namo. Jaučiuosi durnai, nepatogu prieš vaikus, bet nubausti irgi turėjau. Iš kitos pusės - kaimynams ir vėl žinia, kad ir vėl mano vaikas kažko prisidirbo. Jausmas dabar šlykštus kaip reta. Nenoriu, kad mano vaikas būtų visada kaltas, noriu, kad pajustų sėkmę. Gal iš tiesų leisti pasikviesti tik po vieną draugą?

vaje, iki skausmo pažįstama situacija- aiškini, ir rezultatas piš. Pirmiausia pačiai norisi patirti sėkmę. Rutike, va tas sumautai- tai tu pasijutai patyrus nesėkmę, o taip norisi pačiai tos sėkmės.
Kaimynų vaikai į viską reaguoja kaip vaikai. Jie taip labai nesusireikšminę(kaip mes suaugėliai) ir jiems tokių situacijų, kai juos iš kur nors kas nors išsiunčia yra tekę patirti ne vieną ir ne dvi. Mama iš kambario, tėvas iš kokio garažo išprašo, močiutės, tetos sako irgi- nesipainiok po kojom. Jie tavo išsiuntimą namo irgi tokiam lygy priėmė.
Kaip patirti mamai sėkmę. Esu pati tik tam mokymosi etape- priimti vaiką tokį koks jis yra. Aš apie Žiogą. Priimti jo ribotumą, jo negebėjimą suvokti tam tikrų dalykų, ir priimti kaip Smaika auksiniais žodžiais sako- na jie TOKIE vaikai. Tokio elgesio, tokio suvokimo ir tokio būdo. IR nesikišti į jo santykius su aplinka niekur. Tik namie. Nesikišti kad pastūmė, nesikišti kad apspjaudė, išmokti tai priimti ramiai. Mokykyti save- svarbu namų aplinkoj, su šeima moka elgtis. O aplinka, aplinka pati sudės jiems tuos guzus- ir arba jie jai paklus, arba ne.
Va kad ir dabar Žiogas užsiima valkatavimo praktika, ir išleistas į lauką nuo ryto neužsuka namo iki vėlaus vakaro. Pusdienį praleidžiam jo ieškodami. Dabar nebeieškom. Jo nei paskatinimai, nei nuobaudos neveikia. Jam sunku stengtis. Jis to nenori. Ir aš galiu ant rankų vaikščioti praadėt- jam niekas nepasikeis. Aš žiūriu, kad draugai jo kartu su juo praktikavę tą patį jau sugrįžo į kiemą- jiems tai nebeįdomu. Ir laukiu kada Žiogui irgi nusibos vienam, ir jis grįš draugauti pas juos. Viskas ką aš galiu padaryti. Kvailai skamba- bet ašturiu atrodyti patraukliau nei jo žalingi įpročiai. Jis turi norėti pareiti namo. Viskas. Reiškia labai daug mokyti ir negaliu. Tai aš jam ir sakau- man tavęs gaila, kol tavęs nebuvo tu tiek daug praleidai- naują sofą meistrai surinko, nešėm baldus, buvo santechnikas, taisė skalbimo mašiną meistras. Ir kartais labai stipriai užčiuopiu jog jis tiesiog pats gailisi savo poelgio. Kad slankiojo. Tada jaučiuosi patyrus sėkmę. Kažkaip taip.

Šimtus kartų sau sakiau, kad turiu jį priimti tokį koks yra. Atrodo priėmiau. Labai artimi tapom, turbūt dėl to. Kiti negali priimti dar ir "kapsi": periodiškai tas kapsėjimas "akmenį pratašo" - užsiuntu. Aš NORIU, kad jį priimtų kiti, aš ir nusiviliu nuolat. Kaip priimti pačiai sau, kad noriu per daug? Na negaliu kažkaip. Noriu, kad jis būtų laimingas su kitais, ne tik su manimi. Kartais neištvėrusi pamoralizuoju, kad jei elgsis taip -nebus draugų, o kitaip - bus draugų, kad ne man reikia jo tinkamo elgesio, o jam pačiam. Kaip man pačiai sau priimti, kad ir aš turiu ribas? Anksčiau buvo paprasčiau. dabar, kai ryšys labai stiprus, sunkiau
Dar vienas momentas. Gal paranoja man, bet jaučiu, kad mūsų bendruomenė mus po truputį stumia nuo savęs. Kodėl? Jis kitoks? mes kitokie nes turim jį? Nuo kai kurių žmonių mes patys atsiribojom, nuo tų, kurie siekė jį išmesti iš darželio ir skundė mus visoms įmanomoms instancijoms.

Rutike, bet jam yra gerai taip, kaip yra. Jau kokio artumo tas ryšys bebūtų- tu vistiek ne jis. Negalima norėt, galų gale to net nereikia, kad kiti priimtų taip kaip mes priimam savo vaikus. Mama yra viena, yra vienas tėtė- ir viskas, ir konkrečiam vaikui jų meilė yra begalinė. Kitų santykis ribotas ir visoks. Kiekvienas priima taip kaip gali.
Tai tu pažiūrėk į save- draugams tu daug reiški, yra ir tokia grupė kuriems tu dzin, dar kita kurie pakenčia tavo buvima, yra tokių kurie nekenčia.

Rutike, bet viskas, ką parašei 100% tinka ir auginant problematiškesnį bio vaiką. Ir tu nepamoralizuoji o realiai žmogui paaiškini, kaip aš ne kartą sakiau savo bio mergaitėm - "kas norės draugaut su žmogum, kuris taip elgias? Tau pačiai patiktu su tokiu žmogum draugaut?" Tam ir mama esi, kad sakytum, kad ne kartą sakytum ir ne du o visus kartus, kiek reikia.

Pas mus gyvenimas teka kažkaip ramiai. Gal dėl to, kad oras toks gražus . O pas mus miestelis gražus ko gero net galbūt gražiausias Lietuvoje , ir erdvės daug kieme ir šuo. Dar miškas už tvoros. Vaikai po truputi atsileidžia. Nuo kažkokios įtampos vidinės. Pradeda geriau miegoti naktim, vyresnėlis nebešūkauja miegodamas sakiniais, mažius tik du kart per miegus verkė šianakt. Pagaliau pradėjo neklausyti o tai būdavo tikrai nenormaliai kusnūs ir geri.
Didžiulis pasiekimas kad išmokom kalbėti o ne šaukti. Labai įdomu yra tai, jog kalba vyresnėlis labai labai daug. Non stop realiai, apie viską ką tik mato. a la "Oooo kokia mašina, kieno čia mašina? Kur važiuoja? O kur tavo mašina. Tavo mašina mėlyna? Kur tavo mašina? Stovi kieme? O kur tėvelio mašina? Išvažiavo tėvelis į darbą? O tavo mašina tai neišvažiavo? Stovi kieme? O kodėl stovi? O kodėl tavo mašina mėlyna .... ir t.t. ". dar labai įdomu, kad ryte kalba non stop realia o link vakaro jau ramiau normaliau, su mintim. Ne tik kad kalbėt bile kalbėt. Aš manau jis taip daro nes tiesiog alkanas kalbėtis .. . Tai ir kalbamės nuolat, pasakoju, ką darau nuolat, gerklė džiūsta tai vandenio geriu . Vidurinėlis neištvėręs sėda ant triračio kieme o mažius tai klauso mūsų nesibaigiančių kalbų. Vyresnėlis laaaaabai mėgsta dėliones, 24 detalių pats sudeda Kurmiuką. Su 30 detalių dėlionėm dar reik pagalbos truputį. Taip ir gyvenam, po vieną dieną ant karto. 3 sav. jie jau pas mus, tai -5 kg man .

Alfija, tu tokius universitetus išėjusi, kad rašyk straipsnius, aš juos skaitysiu ir kitiems rekomenduosiu. Pasirašau po kiekvienu Tavo žodžiu nes iš jų eina toookia patirtis. Labiausiai įstrigo kad mes pačios norim sėkmės per vaikus. Tai faktas ir tai tiek su globojamais tiek su bio vaikais, patikėkit- nėra jokio skirtumo. Biovaikai taip pat gali būti skirstytini į tam tikras socialines grupes, kam nors gabūs, kuom nors išskirtiniai ir atrodo kad aplinkiniai ( pvz. mokykloje mokytojai) jų nepriima, nevertina jų inddividualumo kuris mums , tėvams atrodo reikšmingas ir akivaizdūs ir konfliktai kaip ir garantuoti.Esmių esmė- priimam vaiką koks jis yra ar ne. Jeigu priimam su jo trūkumais, tai tik galim tuos trūkumus amortizuoti, kompensuoti dėl jo pačio. Jeigu trūkumai mažės- va mums ir sėkmė.

Va tuos universitetus tik dabar ir einu. Rodos dažnai neišlaikau tų sesijų- tai kur jau čia tie straipsniai. Galiu atvirai pasakyti ir visu garsumu, kad kol auginau tik vieną Džiugą- tai supratimo neturėjau kas yra tas- globoti vaiką iš globos namų. Galvoju tam ir gavau, kad visos mano anksčiau "žinios" kaip tuos vaikus auginti , kaip pas Donelaitį kad buvo sakutų- ir visas žiemos tiūsas į šūdą pavirto, ar labai panašiai jis sakė, kad man taip nutiktų. Kad tos teorijos į šūdą pavirstų, ir aš nuo daug ko apsivalyčiau, o ypač nuo to- aš tai viską žinau .

Lygiai man taip buvo- maniau turiu savo normalius vaikus, tai tą patį darysiu ką su jais-viskas bus gerai. Su D. seserim suveikė į 10-uką. Mergina nors ir sumaištavo- prieš 18-ą gimtadienį išėjo iš tetos pas pusserę( tetos dukrą) gyvenančią su vyru ir ką tik pagimdžiusią sūnelį ir visi pranašavo kad bus negerai, tačiau įrodė kad turi tvirtas vertybes ir tvirtą požiūrį į gyvenimą. 12-oj klasėj žiemą ji atbuvo savanore kariuomenėje , poto sumastė stoti į policijos mokyklą , kas man aišku žiauriai paglostė savimeilę, tačiau sėkmingai išlaikė valstybinius ir įstojo į kolegiją į kineziterapiją , nemokamas studijas. Paskambinau, pakalbėjom ir atkalbėjau nuo policijos mokyklos. Jai tarsi reikėjo to ir tikrai išgiordau kai ji džiaugiasi ,kad jai gyvenime pasisekė, kad pateko į geras rankas ir į gerą kelią. Aš tik patvirtinau tai ką jai sakiau prie 7-is metus 11 metų mergaitei- turėsi pati užsidirbti savo gerą vardą ir tik pati pasiekti tai ką nori ir mokėti pasinaudoti kitų žmonių pagalba ir tai kad niekas neprivalo jai padėti, tad už viską turi būti dėkinga ir tai prasmingai panaudoti. Kad niekas iš tų kurie jai padeda jai neskolingas ir nekaltas dėl jos padėties. Ji pas mane pabuvo 1,5 metų, tačiau atrodo nei vieno žodžio nepraleido pro ausis , tai tikrai didelė sėkmė. dabar abi su teta džiaugiamės tuo ką nuveikėm. O D. jau metai kaip vaikų namuose. Jo ir mano dukros interesai buvo nesiderinami. Iš dukros gyvenimo buvo pašalintas tėvas kad jis galėtų viską jam atiduoti. Vienas iš sūnų buvo tik jo brolis, nes sesuo jam tapo nevaldoma isterike . D. to buvo maža.Nežinau kaip tačiau jis smogė man į jautriausią vietą- apsivogė parduotuvėje kaip profesionalas. Aš dirbu policijoje ir šis jo žygdarbis man užtraukia administracinę atsakomybę už vaiko nepriežiūrą. Mano reputacija-man yra didelė vertybė ir niekas į mane kaip į didvyrę nežiūrės nes tiesiog mano istorijoje bus sausas įrašas. D. poelgį priėmiau kaip aiškią žinią ką turiu daryti. Parašiau el paštu pareiškimą vaikų teisėm kad jį paimtų iki 06.01 ir ką jūs manot- susiruošė paimti. Be pokalbio, be nieko. Pasiliko per vasarą pas tetą ir rugpjūčio pabaigoje įvyko teismo posėdis ir po kelių dienų jį pasiėmė. taip paprastai, kaip statistinį vienetą.Posėdžio metu buvo aptarta, kad jeigu tai jo interesams- jį imsim savaitgaliais, šventėm, atostogom nedingsim iš jo gyvenimo. Vyras susitvarkė dokumentus ir gavom melagingą laišką iš vaikų teisių kad yra kiti globėjai kurie juo domisi ir galbūt įvaikins. Vyras ėmė jį lankyti kas dvi savaites, kad susidarytų ritmas. Nueina vieną sekmadienį- ateina sutrikusi auklėtoja ir sako- yra direktorės įrašas kad niekam iš jūsų negalima jo lankyti, tačiau nežino kodėl. Vyras skambino direktorei ir ta paruošusi kalbą- ne šuniukas , ne kačiukas, išmetėt ir t.t.Vyrą pamokiau užduoti klausimą- ar tas uždraudimas dėl vaiko interesų, ar tie apsilankymai jam kenkia, tai sutriko direktorė ir prisipažino,kad išsikvietė ją vaikų teisių direktorė ir liepė neleisti lankyti. Poto tetai skambino iš vaikų teisių ir klausė ar jį ims vasarai, teta atsakė kad ne. Žodžiu vaikų teisės siekė kad mes pasijustume blogai, išgyventume kaltės jausmą. Vyras tikrai išgyveno. Aš neleidžiu sau tokios prabangos. Išvis neleidžiu sau nei piktintis, nei skaudintis nei išgyventi kaltės jausmo jeigu žinau kad tik tokiu būdu aš galiu užtikrinti normalų savo dukros gyvenimą. Vyras tarsi pyko ant dukros,kad per ją reikėjo atsisakyti D. Tik dabar, po metų tėvas grįžta į jos gyvenimą, pradeda domėtis ja, jos pomėgiais ir reikalais. Sūnus tik dabar papasakojo,kad dukrą ištikdavo isterijos priepuoliai -daužydavosi, mėtydavo daiktus. Jis tai užskaitė kaip jos išlepinimą, dabar kai ji pasikeitė, suprato kad buvo dirgiklis namuose.

Tai va, išsipasakojau po metų laiko. Stebiu temas ir vis ieškau atsakymo ar kas nors gina biologinių vaikų teises į visavertišką gyvenimą be įtampos, be nervų, jų teises į nepavargusius , neįdirgintus tėvus. Didelė tikimybė kad šituos dalykus jie praranda kai pakilusi virš realybės mamytė nusprandžia parvesti į namus globotinį ar net kelis. liūtė meta kilogramus, tai nėra blogai bet ar turės drąsos ir sąžinės ji kada nors pasakyti kaip tai paveikė jos mergaites? Tikrai D. sesers istorija sėkmė man, galiu didžiuotis, bet tuo metu aš stipriai nuskriaudžiau savo berniukus. Buvom taip užsiėmę gerų globėjų vaidmeniu, kad berniukai augo patys sau. Gal genai geri, gal mano energetika pakankama kad viskas gerai baigėsi, tačiau iš to kad D. sesuo buvo pas mus- jiems absoliučiai nieko negavo, jie tik neteko.Aš taip pat netekau ryšio su jais, bent jau vienu iš jų. Dabar atstatinėjam
Kai turi savo biologinių vaikų, tai kito vaiko įglobinimas ar įvaikinimas- tikrai bandymas išspręsti kažkokias giliai giliai užslėptas psichologines ar savirealizacijos, nevisavertiškumo problemas. Todėl vaikų teisės irgi tarsi duodamos vaiką suteikia malonę tas patenkinti poreikį išsisipręsti tas problemas. Kas neturi vaikų- tos problemos labai aiškiai įvardintos ir jos suprantamos ir paaiškinamos.
Gal Amade, Liutė ar kitos čia piktinsis nes prieš 7-is metus aš būčiau žiauriai pasipiktinus tai paskaičius ir dar paminėtą savo vardą pamačius, tačiau patariu -neleiskit sau tokios prabangos, neverta.

Tai yra labai logiška pabaiga.
Kuo toliau tuo labiau yra nesuprantama vaikų su diagnozėm dalinimas į šeimas. Mes kol kas gyvenam visi, bet pabaigos taip drąsiai sau prognozuoti- ir toliau jie visi laimingai ir ilgai gyveno- negaliu. Aš vaike, kas nulemta gamtos- nepakeisiu. Džiaugiuosi tuo, kad ne mergaitė jis. Kitaip ir taip aišku, kad pabaiga aiški- dar prie visko auginčiau ir parsineštą sterblėj vaikelį.
Kas guodžia, kaip tikrą lietuvę , visoms čia panašiai kaip man su |Žiogu, ir tol kol Džiugas labai artimą ryšį turi su Žiogu, tol, kol tai nekenkia Godos interesams ir Godai- gyvensim kartu. Kenks- nesvarstysiu- ar aš čia iš geros globėjos- paia blogiausia virstu, ar dar kaip nors. Seniau svarsčiau tokius klausimus kaip neįmanomus- na kaip gi ten taip galima. Velute nabagė visa tai išklausė.
Liūtės dar daug vargelio laukia. Kol kas ten dar tik pradžios pradžia. Adaptacijos pradžios ji dar sulauks.

Jis turi pats adaptuotis aplinkoje. Jo aplinka jį išauklės. Atsisijos draugai. Pats pajus, kad taip ar kitaip elgdamasis, praranda bendravimą su draugais. Ir kol pats to nepajus, mamos žodžiai atrodo bereikšmiai Ir aš tai skaitydama nieko čia blogo nematau. Vaikas kaip vaikas


Tikrai taip, dažnai čia skaitydama randu panašumų vaikų elgesyje į savo bio elgesį. Bet aš to net nepastebiu, nesureikšminu. Manau, kad daug ką daro ir mamų "paranoja", nes tą įvaikintą, globojamą vaiką, jo elgesį, aplinkinių elgesį mato per padidinimo stiklą. priimkit juos tokius kokie jie yra. Kuo labiau tam priešinsitės, tuo didesnė problema tai atrodys


Tai mano pagrindinis stabdis - mano bio vaikai. Kaip stipriai benorėčiau globoti, vis tik suvokiu, kad tai tik mano noras. Ne mano vaikų. Kad negaliu iš jų atimti savęs, nei trupučiuko. Todėl užšaldau savo šitą troškimą kol išskris iš lizdo mano paukščiukai, o per tą laiką renku informaciją ir jūsų patirtį

Maniškė kartais taip norėtų. bet neišeina - sakau jai aiškiai - 'jeigu tu nesugebi savęs kontroliuoti - kontroliuosiu aš' - turi matytis pro langą ir turi atsiliepti į skambučius. Ir aišku -pasakius, kad namo ir reiškia - NAMO.
Nes jeigu žiūrėčiau bejėgiškai, kad neina namo, jau net nežinau kuo tai baigtųsi. Jei nepaklūsta taisyklėms - neina į kiemą. Pirmą kartą prasižengus - dieną, antrąkart - tris dienas. Praktika, perimta iš brolio, tik sūnėnas paskutinį sykį sėdėjo mėnesį namie - be TV, kompo, mobilniko.




vat taip vienareikšmiškai ir kategoriškai? tik nevisavertiškumo problemos ir niekaip kitaip? ir sėkmės istorijų niekada niekaip nebūna?
Prie sąrašo pamiršai paminėti vieną 'mūsiškę' turinčią ar ne 3 globotinius greta savo kelių vaikų....
Paskaičius paskutinius postus darosi - žiauru. Su tokia nuostata vaikų geriau iš viso neturėti.



bet juk žinojai diagnozę ir verdiktą tų pačių keikiamų - 'šeimos globa nerekomenduojama'?

p.s. diagnozės, ypač psichinės, protinio atsilikimo - mažiems vaikams dažniausiai nenustatomos, gi imama globoti absoliučia dauguma - maži vaikai.