Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

Pradėsiu nuo antro galo. Diagnozės aš nežinojau, ir namanau jog Žiogo diagnozė sunki. Kalbu apie kažkokią naują bangą tiek įvaikinimui, tiek globai siūlomus vaikus iš su iš anksto jau žinomom diagnozėm, su kokiais jis yra spec.poreikiais ir apie jokius kitokius į kalbas nesileidžia. Mol čia patys sveikiausi kokius tik atradom. Pvz. moteriškei siūlo neveikštančią mergaitę. MErgaitei jau 5 metai. Niekada nevaikščios. Arba su jau nustatyta silnaprotyste ir t.t.
Bejėgiškai ir aš nesėdžiu. Ne bejėgystė yra iš paskos nebėgioti ir neieškoti. Tas bėgiojimas nieko neduoda. Bausmės irgi ne itin patrauklios vaikui. Ir manau jog kai aš būsiu paauginus tuos penkis metus kaip ir tu, irgi būsiu pasiekus tam tikrų rezultatų. Pvz. va šiandien jis irgi pats savo noru sėdi namu-ie- serga sesė- gal tau į vaistinę reiks, o gal arbatos išvirti. Padėsiu. Jei nors kartais tokios prošvaistės yra- reiškia ir man yra už ko kabintis. Ant ko tą socializaciją lipdyti.
Dabar jau pradeda eiti tas amžius, kai intelekto skirtumai labai jaučiasi. Jam yra jau per sudėtingi ir tie žaidimai kur ant kiemo žaidžia vaikai, ir juoba jis negali pritapti nei kalbomis, nei žiniomis apie kompiuterinius žaidimus, nei apie tuos pačius išmaniuosius telefonus. Jis sudėtingų nesupranta. Negali prisijungti prie tų kalbų. Tai jis ir ieško tų, kurie jam pagal protelį tinka. Lieka man ne taip ir daug- nuorientuoti jį draugauti su tais pagal intelektą, kurie iš esmės yra geriečiai ir tiek. Ta kryptim dirbam. Tai sekasi, tai nesiseka. Bet viena jau žinau- dėl mokyklos plėšytis nereikia. Gali tik tiek- kiek gali. IR savo nervus ir vaiko reik patausoti.

o jos turi būti patrauklios? jos ir skirtos tam, kad 'jei nesilaikai taisyklių" - nus neįdomu.

BRaškės IQ žemesnis, bet napasakyčiau, kad kieme ji išskirta. nebent išskiria tai, kad ji bet kokiu būdu siekia dėmesio, nors neigiamo, bet siekia. Bet aktualiai - tai ligoninės pasėkmės, atnaujinusios kažkokias ankstesnes patirtis. Prieš ligoninę nebebuvo siekiama bet kokia kaina.
Kieme ji buvo mėgiamas vaikas, draugauja ir su 'mokyklos pažibomis".

Jei nesilaikai taisyklių...na nežinau, bet jį labiau veikia kita- kad jis iš tiesų nepamatė santechniko darbo, kad jis nepamatė kaip suka varžtus- nei kad jis neis laukan, ar kaip nors kitaip bus nubaustas. Tai, kad jis kažko nemato- jam bausmė, nes tai jam patrauklu ir įdomu. O va jis liko be to.
Berniukų ir mergaičių kalbos skiriasi. Retai jos kalbasi kiek koks žaidimas ir kokių RAM"ų ir hardų reikalauja, kokios ten vaizdo plokštės ir t.t. Retai jas domina visokie PSP, ir kitokie mandri įrengimai. Na ir kas, kad jie patys kalbasi apie tai tik tai ką patys girdėję ir dar patys nieko neišmano, bet Žiogas nepajėgus pažaisti tų strateginių žaidimų. Jis sėda namie prie Džiugo ir prašo, kad Džiogas juos pažaistų, o jis pažiūrės. Aš labai noriu, kad Žiogas gebėtų tą kraftą pažaisti, mokytųsi strateguoti, bet džiaugiuosi ir tuo, kad jis nori matyti kaip tai daroma ir tai aptarinėti- tai ką mato ekrane.
Na be to dar berniukai kalba apie automobilius, motociklus, jų pajėgumus, detales, kas geras, koks jau ten blogas, dviračius, riedlentes, ir visokius kitokius sutvėrimus techninius. Kad apie tai pakalbėt- pavadinimus bent jau išmokti mintinai reikia- įsiminti. O čia jau su atmintim sunkiau. Pas berniukus yra labai aiški hierarchija, berniukai į gaują priima priimami pagal gebėjimus- mokėti žaisti žaidimus, apie muziką, gerai ten atlikinėti triukus riedlente. Socialinis sluoksnis jų nedomina. MErgaitėms gi augant- viskas atvirkščiai. Ir net priimtos pabūti prie šalia jau tų princesių, tai palaipsniui socialinis sluoksnis jas atskiria- žemesnio sluoksnio draugei būna paskirta Šerchano šakalo vieta.

Man čia buvo užplaukę paklaidžiot prisiminimų takais.Skaičiau Andro postus,pulsuojančius euforija pasiėmus berniuką,ir verkiau.Blioviau.
Todėl visoms dar neturinčioms,dar neapsisprendusioms,nuoširdžiai rekomenduočiau perskaityti viską nuo pradžių pradžios.Apie Danutę,apie Dainių ir apie juos auginusius žmones ir jų išgyvenimus ir gyvenimus.

Andro čia irgi vienoj vietoj ne visai viską sako, turiu nuojautą, kad tašką padėjo lytinė branda. Kai namuose auga mergaitė, ir jei yra prie jos nuolat priekabiaujama, vaiko kurį valdo tik instinktai, tai yra labai blogai. Mergaitė ir taip, be jokios abejonės fiziškai silpnesnė. Tragedijos nelaukčiau. Aš nežinau kas yra ne visai gudri mergaitė praktiškai, bet žinau kas yra ne visai gudrus berniukas, ir žinau kiek jam ir ko galima paaiškinti, o ko niekaip. Negaliu aš paaukot to, kuriam galiu padėti ir ta mano pagalba veiks, vardan to kurį pati gamta paliko tokiu, kokiam nepadėsi. Visi mes gyvenam vienas kito sąskaita. Ir jau vienas luošas, tai dėl to luošinti sveiką- nemanau jog geras pasirinkimas. Bet kokiu atveju į Dainių sudėti 9 metai panašiai. Išaugintas taip, kaip galėjo geriausia, bet negalia yra toks dalykas. Aš nežinau kiek įgijo Dainius, bet tikrai žinau, kad labai daug prarado ta šeima kuri jį priglaudė. Kai praradimai būna didesni už įgijimus sprendimas visada vienas.

alfija, visi mes kažką prarandame atiduodami ir, manau, labai blogai, kad nepavyksta gauti atgal...apykaita, manyčiau, turi būti. Kas sąlygoja tai, kad negauname tos grąžos, manau, labai sudėtingas klausimas ir daug veiksnių tai apsprendžiančių. Viena žinau, kad globa leidžia spręsti savas problemas, vaikų sąskaita, o įvaikinimas kaip ir bio ne. Žinau, kad nerasčiau sau pateisinimo, jei pritrūktų jėgų. Gi pagimdo neįgalius, kenčia visa šeima, bet visuomenė netoleruoja tokio vaiko atsisakymo. Yra visokių sprendimų. Suprantu Andro. Šiuo atveju nesuprantu institucijų pozicijos, kad neišsaugojo ryšio su VAIKUI artimais žmonėmis, kurie norėjo tą ryšį puoselėti, kiek pajėgė. Rožinėse svajonėse manau, kad šiuo atveju ne atsisakymas išeitis, bet atsakomybės išlaikymas ir rimta pagalba iš tų pačių institucijų, kurios šiandien nėr. Liūdna.
Karusia, manau, Tavo Braškei labai pasisekė. Aš nesu tokia tvirta, o taip reikėtų tvirtesnės rankos mano mažiui. Nežinau, ar sugebėsiu jam būti tiek atsidavusi, kiek matau šalia esančias kai kurias mamas su problemiškais vaikais. Pažįstu keletą šeimų, kur su labai probleminiais vaikais didelio darbo dėka pasiekti įstabūs rezultatai. Kol kas su mažium struktūruojam, kiek pajėgiam laiką ir pamokėlės, pamokėlės, pamokėlės. Jis jau dabar žino, kad reikės daug daugiau dirbti, kad suspėtų su visais, bet tai įmanoma, bent dabar. Svarbu užsikabinti už to minimumo kraštelio, kad galėtų skleistis savo prigimties duotybėse. Jos nemažos ir aš už jas turiu galimybę daugiau prisiimti atsakomybę.
Velutės atveju, manyčiau, nebepajėgė ji tvarkytis su globotinių problemomis ir nebenorėjo, atsirado kitų, svarbesnių. Su instinktais nedaug pakovojusių (jei iš viso galima nugalėti ).

Sunute, tu nesupratai ką aš sakiau. Ir net jei labai daug žinai, tai vis viena nežinai kiek daug savų, pagimdytų, paaugintų- va ima ir atiduoda į visas tas įstaigas, kurios vadinasi pensionais, pensionatais, lengvesnius augina mokyklos internatai. Tuos savus paaugintus su proto negalia oj kiek nedaug tos biošeimos augina. Dabar lengva proto negalia yra kaip dar prieš gerus 7 metus vidutinė. Taip, kažkada seniai matei besimokančius lengvos negalios turėtojus vienoj aštuuonmetėj- o kas jie yra namie ar tu taip jau ir žinai? Ar tu žinai kas yra agresyvus silpnaprotis? Jaučiu kad nežinai.
Sunute, kaip gali atsakyt už tą, už kurį atsakyt negali, nes jis tau kelia pavojų. Pažįstamą turiu, ir taip atsitiko jos gyvenime, kad jai pačiai teko savo sūnų patalpinti socializacijos centran. Šiaip sveiką. Be protinių sutrikimų. Labai šnairai tada į ją žiūrėjau.O dabar galvoju, kad aš buvau kvaila. Prieš akis turiu pavyzdžių daugiau negu reikia, kad laiku nepatalpinti, neatriboti sutrikusio elgesio vaikai(nes visus gi reikia auginti) būtų kitaip. Bent kelis metus ilgiau būtų gyvas vienas globėjos vyras, kad ir pijokėlis kitam Lietuvos pakrašty, bet būt gyvas dar vienas žmogelis, Dar viena tokia moterėlė būtų gyva ir t.t., dar viena mano draugė insulto 35 proga nebūtų patyrus, ir komoj gulėjus nebūtų. supranti, tai kaina, kuria mokėti už jokį globotinį nereikia, ir savo taip pat. Kiekvienas su tokiais sutrikimais turi teisę gyventi tarp sveikųjų tik tada, jei šventai vykdo savo pareigą netrukdyti sveikųjų gyvenimo. Ramaus, be grėsmės turtui, sveikatai ir gyvybei. Jei ne- jis turi būti izoliuotas, taip- kad netrukdytų. Vienam gana pensiono, o kitam ir trejos aptvertos sienos reikalingos.

Tikrai nekalbu apie kraštutinius atvejus. Yra tokių, kuriems (tikriau jų aplinkai) tik rimta psichiatrinė padėti gali, bet dažnesni atvejai, kuomet problemos kitokio pobūdžio. Kažkodėl abejoju, kad kai kurie čia aprašytų istorijų dalyviai grasino globėjų gyvybei. Ne man spręsti, juo labiau pagal šias žinutes, bet, manyčiau, kad komforto praradimas, susikurtų vilčių nepateisinimas, tarnybų neįgalumas ar net destrukciją keliantis poveikis daug dažniau tampa lemiamu veiksniu, negu realios grėsmės.
Tarp mums žinomos aštuonmetės mokinių silpnapročius lyg per miglą pamenu berods tik du - per visą išlikusį atminty laiką. Visi kiti socialiai apleisti žmogučiai arba su minimaliais sutrikimais, kuriais nebuvo laiku pasirūpinta ir likimai labai įvairūs. Vienas mano bendraamžis vedęs tavo kolegę , pats baigė aukštąjį mokslą neakivaizdžiai .
Su pavojingais silpnapročiais minimalios patirties turiu.
Manau, kad tvarkingos šeimos neatiduoda savo neįgaliųjų į globos namus, bet ten ir asocialų pagimdytų užtenka...

Abejojimas intelekto požymis .
Apie kokį tu komforto praradimą tu kalbi? Psichikos, proto negalią turintis žmogus tik destrukciją ir gali įnešti- jis toks ir yra, nes pats sau negali struktūruoto gyvenimo padaryti.
Atvejai, apie kuriuos kalbėjau visai ne kraštutiniai. Tai labai dažni atvejai. Tekdavo susiduti kiekvieno budėjimo metu. Tokius visokius su peiliais pašokinėjusius su policija pirm pas mus atveždavo. Na sužeistuosius arba ne- veždavo kitur. Ant kieno va gyvena- normalaus intelekto, nenormalaus elgesio- kada svies ir į ką akmeniu- nežinia. Iki tol kol bakstels peiliu liko nedaug. Žodžiu atvažiuosiu, padiskutuosim. Zylutė va išlips iš temperatūrų ir tada jau galėsim
Ir pačios tvarkingiausios irgi atiduoda, jei negali pačios su ja susidoroti. Čia kaip su senelių namais. Ten irgi ne vien asocialūs gyvenimo dienas pabaigia. Oho kokių prabangių yra. Tai taip ir su pensionais, kad ir Lakštingalų gatvėj.

Na, aš vėl gi prieštaraučiau


Mano buvusiam darbe dvi merginos, tvarkingų šeimų atiduotos valstybės globon, vos 18 sulaukė. Tėvai lanko, skambina, akivaizdžiai pergyvena, bet gyvenimas su tokias negalias turinčiais vaikai tai neduok Dieve- viena, vos atsuki nugarą puola į plaukus, kanda, muša žnaibo- keliese maitinti turėjom, kad nesužeistu (pririštą lovoj laikė), kita užrakintame kambaryje nuolat duris spardė daužė, rėkė visa gerkle.. Ir tai med įstaigoje, su mediku priežiūra ir vaistais kelis kart per dieną Kiekvienas atvejis individualus

Šelmute,tu,kaip dažniausiai,teisi.Mano trynukų močiutės sesuo dvi mergaites turėjo.Viena jau a a.Kitai 27m-nei vienos palikt,nei be priežiūros.Fiziškai vos suvaldo tėvai.O jie gi sensta,silpsta.Rūbai turi būti be sagų,užtrauktukų,nes nusirenginėja.Maistą reikia slėpt,nes saiko neaptikta....Ką pagriebus mėto-per langą yra ir tėvų auksas ir kt brangūs daiktai išskraidinti.Neatiduoda,augina.Visas gyvenimas paaukotas savo idiotams vaikams.Nei kokie geriantys,nei asocialūs.Velka savo naštelę tyliai ir bijo,kad dukra jų nepergyventų.

Na, aš nepasipiktinau. Reikalingos visokios nuomonės, istorijos, patirtys tam, kad kuo labiau įvertintum savo jėgas, galimybes. kol dar eame laukime, labai intensyviai skaitau čia, tiek senesnes temas pavartau... na, suprantu, kad nereikia tikėtis pūkuoto idealaus vaiko. Bet tuo pačiu suprantu, kad problemas spręsime, kai jos atsiras. Svarbiausia, kuo įmanoma geriau apsvarstyti kiekvieną pasiūlymą. Nors, imant mažą vaiką didelė tikimybė, kad oi kiek daug nežinomybės... Bet, jei pasiryžtam tam, vadinasi, suprantam, kur kišam galvą... bent jau tikiuosi...