QUOTE(Karusia @ 2013 08 21, 16:08)
Mūsų atveju - dėmesio daugiau nebūna, nes tai bausmė jai, o ne man.
Šelma - aš irgi už didesnę šeimą, bet galimybės - kiekvienam skirtingos. taip pat ir dėl vaikų problemų pobūdžio
kai aš sėdžiu namie- tai tas dėmesys neišvengiamai didesnis, nei nis manęs nemato visai. Ir automatiškai turi daugiau padėti, daugiau pareigų- nesakysiu gi jam - nubaudžiau už tą ir tą, tai dabar man padėk. Taigi ne.
Lygiai taip pat su socializacija- kol jam ji visai ir niekaip nebuvo įdomi- tai ar aš galėjau jo kur nesivesti į svečius, neleisti į kiną, teatrus. Negalėjau. IR dabar dar negaliu, jau taip kad labai. Iš tų mūsų bausmių ir yra kalbos ir pokalbiai. Ir tai trumpos. Jis gi šeimoj nenori ir negali pritapti, tai jei dar aš jį bausiu nuolat- tai kur aš jį paskatinsiu pabėgt? Taip ir gyvenam, ir mums sekasi. Niekaip negaliu pasakyt kad nesiseka. Į mokyklą eit entuziazmas didelis, kad pas mus ateis svečiai- nebekelia tokios baimės, kelia džiaugsmą net jei svečiai nelabai ir žinomi, labai džiaugiasi kai pas mus pasilieka draugų šuo- pats sako- mes irgi naudingi taip, mes reikalingi ar ne?
Tai vat yra visa tai ir daug daugiau- ko aš niekaip negaliu ir negalėsiu apriboti.
Labai gera buvo, bet labai trumpai mokyklos psichologė- kuri mokė vaikus ir tėvus neatstumti- o priimti. Kviestis draugauti.Buvo tėvų paklausiusių patarimo.
Bet ką jis daro ne taip aš ir rašydama čia, ir sakydama jam įvardiju aiškiai, nepasilieku kažko nepassakyto, gal kam ir be manęs tai naudinga- skaitantiems, o man tai kad aš galiu pasakyti tai garsiai- jog jis toks, ir puikiai žinoti kad aš jį tokį myliu.
