Nesupyk VisTik kad ištraukiau šią žinutę. Tai net nesusiję su Tavimi asmeniškai. Tiesiog jau kuris laikas nusprendžiau perskaityti forumo istoriją ir peržiūrėti tai ką aš rašiau - kiek keitėsi mano požiūris, žinios, ką ir šiandien parašyčiau tą patį, o į ką jau žiūrėčiau visiškai kitaip. Tiesiog taip sutapo kad šią vietą skaičiau kai įsivažiavo visa diskusija.
Labai rekomenduočiau tau (ir kitoms) nusiiimt rožinius akinius...
Globojau ir aš mergaitę 9 m. prieš metus na savaitgaliais , švenčių dienomis ...
Nepasakosiu visko kaip buvo, nes iš pradžių kaltinau save, juk aš suaugęs žmogus, aš atsakinga, gal ką ne taip darau, bet pasikalbėjau su auklėtojom, su jos mokytoja ir ji tokia pati ne tik pas mane ji tokia pati ir mokykloje, ir vaikų namuose,tada supratau vieną dalyką ( supratau daug dalykų, bet vienas iš jų šis), kad nesvarbu ar ji iš vaikų namų ar ne , su ja bendrauti neišeis, kažkaip visdelto, vaikų namų auklėtinių galvelėse yra užprogramuota kad turi viską gauti tik jie -viską dėmesį, užuojautą, pagalbą, švelnumą, meilę, materialinius dalykus, ir kuo jiems daugiau duodi tuo jie dar daugiau nori , nesuprasdami arba tiesiog nenorėdami suprasti jog ir jie turi kažką duoti, bent jau pamėginti prisitaikyti, nes juk negali būti taip kad sakykim šeimoje trys žmonės visada turi taikytis prie vieno, iš to nieko ilgainiui nesigaus. Mačiau, kad nieko nesigaus, ji nebendravo visiškai su mano sūnumi, ji atvažiuodavo praeidavo pro jį kaip pro stulpą, kiek jis bekalbindavo, prašydavo pažaisti, sakydavau pasakyk nors labas , o ji nenoriu ir viskas, kai tas ko nors paklausdavo ji jam nieko neatsakydavo, iš pradžių maniau , kad tai tik pradžia apsipras, bet ne kuo toliau tuo jie iš viso nebendravo nes po kokių 3 mėn. sūnus pats nustojo ją kalbinti jam atsibodo, ir savaitgaliai būdavo tokie, aš mergaitę namo, o sūnus iš namų pas draugus, kiek prašiau pas ją kad pasakytų na kodėl ji nekalba , kodėl jam net neatsako, jos atsakymas būdavo, aš nemėgstu bendrauti su berniukais, na tai ir pagalvojau ir jai tai pasakiau, kad jis mano sūnus, aš jį myliu, jis niekur nedings, jis netaps mergaite, ir ji arba privalo bendrauti, arba tikrai nesivešiu jos, ji galvojo gal kad tik taip kalbu, gąsdinu. Kol vieną dieną pasakiau, kad tai paskutinis savaitgalis, daugiau neatvažiuosiu, ji nieko, net ašarėlės nenubraukė, liko šalta kaip ledas. Suprantu ir kai kalbat apie pinigus, tai nėra toks paprastas dalykas, juk aš už ją nei lito negavau , keldavausi šeštadienį anksti ir važiuodavau jos, pirkau drabužius, visur vežėmės, prie ežerų, į parkus ant supynių, pirkau skanėstus, ir po to stop ,kam visa tai jeigu mergaitė visai nesikeičia, su ja ateities neisivaizduoju. Taip ir atsisveikinome, mano žiniomis ji dar vaikų namuose.
...
todėl manau jei matote, kad kažkas nesigauna , o jūs viską padarėte, nebijokit atsisakyti, nes viskas ne tik nuo jūsų priklauso, neužsikraukit kaltės, kurios nepadarėte.