bet tai kaYY aš moku save nustebint.

aš apakus. avarija kažkokia, ne žmogus..................
dardu šian į darbą autobusiuku visa apsimiegojus, susivėlus. viena moteriškė sako prie jūsų rankinę pasidėsiu, sakau tai prisėskit jūs. sako mes pensininkai prisisėdim, pailsėsim kai numirsim. IR. toliau sekė pasakojimas apie dievus. trumpas, bet, ai, dar viena manijakė galvoju. kažkaip nekreipiau dėmesio. įkišo man porą lankstinukų (DEBILĖ, KAM AŠ PAĖMIAU, KAS PAAIŠKINS?). prieš darbp pab. tvarkiausi, sakau užmesiu akį kas per sekta (kad su krikščionybe turi bendro, supratau jai postringaujant, todėl neturėjau minčių užčiaupt). žiū Jehova. lankstinuke kažkas pan. į tai, kodėl miršta artimieji, kodėl miršta ir geri žmonės. susivokiau, kad, ko gero, temą padiktavo perkreiptas snukis ir kad aprangoj nieko nejuodo nebuvo, tik nagai tamsiai violetiniai. bet kaip man išmušė žemę iš po kojų........ nesuprantu kodėl. bet vaizdai ėmė plaukt, fiziškai supykino, laukiau valandėlę, kad praeitų nenuvėmus. atrodo tėvas būtų miręs ką tik, ne prieš beveik penkerius metus, o man po nosimi būtų pakišę gryną š ir pasakę - čia tau ta proga.
čiut parlingavau namo... vis dar atrodo galėčiau ką apvemt ir žemė daug mažiau, bet dar slydinėja.