Vienatvė, meilė ir kiti demonai

Aš matau daugiau laimingų šeimų. Ką savyje turi, tą ir daugiau matai
Aš pati labai norėjau daugiau vaikų, tai man atrodo už tai, kad jų turinčios yra laimingesnės

Moksliniai statistiniai tyrimai rodo, kad žmonės, turintys tris vaikus, yra tik šiek tiek nelaimingesni negu žmonės, vaikų neturinyts visai (nuoroda - knyga "Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų").

Jei laimės receptas tebūtų ištekėti ir pagimdyti, būtų taip paprasta

tai kad to laimės recepto ir ieškom vis
žinai, kai duota lengvai daug vaikų, tai būna, kad nelabai įvertina, kokį turtą turi.
na, labiau vertiname gal tai, kur mums reikia daugiau pastangų įdėti. O gal ir ne, nežinau.

Žinok tą knygą man atrodo, kad skaičiau Visi mes gana savanaudiški, bet jei iš to gimiau aš, tai nesinori kažkieno kaltinti savanaudiškumu.

Knyga, nepaisant savo atviro amerikonizmo, labai smagi. Jau vien tuo, kad autorius labai racionaliai, sveikai, atvirai ir be rožinio patoso (kurio pilna Sm'e) dėsto apie savo patirtį, ir apie tai, ką reiškia tėvystė/motinystė, kiek duoda ir kiek pareikalauja. Remdamasis rimtais tyrimais (ne savo paties), pateikdamas visus jų šaltinius, su aiškiais procentais, skaičiukais, komentarais.

Laukine, jei jums ištekėti ir pagimdyti tolygu visapusiškai laimei, gyvenimo įprasminimui ir t.t., nebūtinai tai turi būti tolygu kitai moteriai. O jūs vis atkakliai teigiatie, kad nea - visoms vienodai ir taškas ...

- Aš tą knygą tam ir skaičiau, nes nusiteikiau, kad daugiau vaikų neturėsiu. Nu, širdį paglostė. Kaip tai lapei žiūrinčiai į vynuoges ir negalinčiai jų pasiekti, todėl nutarusiai, kad jos rūgščios
- Man vaikai ir šeima - tai laimė. Yra ir daugiau aspektų, aišku
Nemanau, kad visos vienodai supranta laimę. Juk tam ir diskutuojam turbūt.

Tik man kažkas nesiderina tai, kad jūs laukiatės, jei gerai atsimenu, trečio vaiko, ir nemanot, kad ištekėti ir turėti vaikų yra laimė

Kiekvienam žmogui savo likimas, gal ir per skaudžiai čia kalbam

Aš manau, kad laimė priklauso labiau ne nuo išorinių aplinkybių (kaip vyras, vaikas, turtas), o nuo vidinio požiūrio į tas aplinkybes. Todėl , tikiu - niekas iš išorės laimės negalės atnešti, jeigu jos nebus viduje. Net vaikas, net šeima. Žiedas ant piršto nėra asmens laimės indikatorius.

Vaikai man nebuvo būtina sąlyga būti laimingai. Nepaisant to, kad juos myliu.

Aš manau, kad laimė yra ir tarpusavio santykiuose su vyru, vaikais, žmonėmis. Taip tai vidinis požiūris, išreiškiamas santykiu.
Manau, kad motinystė ir šeima tikrai daug pareikalauja. Ir kaip tai suderinti su savo norais, poreikiais, svajonėmis? kad jaustumeisi taip gerai kaip save realizavai tarkim jaunystėje ar paauglystėje. Gal kam nors tai išeina. Tarkim jei nelabai yra resursų: močiučių, prižiūrinčių vaikus, pinigų auklėms ir pan.
Ne veltui per vestuves nuotakai baltas šydas uždėtas, nes ji realiai gi dar tik vėliau praregės.

Aš irgi taip pat manau Nes kas bus netekus vyro ar vaikams užaugus?? Depresuota našlė, rūpestinga mamytė, lydinti visur kur tik įmanoma 30-metę ar 40-metę dukrytę ar be anūkėlių daugiau nieko nematanti babytė?
Beje, artimai bendrauju su keliom moterim virš 40, neturinčioms vaikų - įdomios, smalsios, patenkintos gyvenimu, mielos ir niekada neverkšlenančios nei dėl vaiko nebuvimo, nei dėl dar ko nors

Oho kokios diskusijos verda Matau kalbat apie vaikus... įsiterpsiu ir aš Mano artimiausi draugai yra bendraamžiai, šiek tiek jaunesni arba šiek tiek vyresni. Visi iš jų turi vaikus, vieni mažus, kiti jau suaugusius. Dažnai būna tokios situacijos, kad na ir pvz vasarą kokiam nors sode mes, moterys, sukiojamės virtuvėj, pjaustom, gaminam kažką ir visos kalba apie vaikus, o aš tik mandagiai klausau, kartais ko nors paklausiu, bet realiai tokioje diskusijoje lieku "už borto", BET... nesijaučiu kažkokia vargšelė ar nuskriaustoji. Viską puikiai suprantu, jeigu penkios moterys iš šešių yra mamos - joms aktualu diskutuoti apie tai, į kokį darželį vaiką ketina vesti, kur geresni vaikiškai drabužiai parduodami ir pan. Negi dabar dėl manęs vienos jos turi diskutuoti apie kokią naują d&g kolekciją, aplankytus muziejus ar naują spektaklio premjerą. Joms tai ne visuomet aktualu, be to vaikai svarbiau už mano paminėtus dalykus. Suprantu, kad aš turiu taikytis prie daugumos, o ne dauguma prie manęs. Tiesa, kartą viena draugė asmeniškai paklausė, ar nejaučiu diskomfortą, kai jos taip įsijaučia į kokią diskusiją apie vaikus ir šneka kelias valandas - pasakiau, kad nejaučiu, kartais, žinoma, būna neįdomu na, bet ir manęs draugė išklauso, kai pasakoju apie aplankytą Kinijos sieną ar pan.
flight mintys labai įdomios, iš tiesų esu linkusi sutikti, jog laimė greičiau yra būsena, o ne kažkieno turėjimas ar neturėjimas, tačiau tam, kad jaustum tą pilnatvę dažnai ir reikia būtent to kažko. Aš tikrai suprantu, jog turiu nemažai džiaugsmų. Aplink daug žmonių, kurie sukandę dantis eina į darbą, aš tuo tarpu važiuoju su šypsena, grįžtu irgi laiminga ir šiaip jo į nieką kitą nekeisčiau. Taip pat suprantu, kad laimė yra turėti daug kitų dalykų, kuriuos turiu, tačiau... juk pvz ir moteris, turinti nuostabų vyrą, puikius vaikus, tačiau mažai apmokamą ir nemėgstamą darbą viliasi kada nors uždirbti daugiau ir užsiimti mėgstama veikla Tai nėra nedėkingumas ar problemų išsigalvojimas iš gero gyvenimo, tiesiog gal tokia žmogiška prigimtis - visuomet kažko negana ir kažko reikia. Stengiuosi koncentruotis į darbą, buitį, hobius, bet pvz per Kalėdas visada suskausta širdį, kad esu viena. Na taip turiu tėvus, tačiau jie jau garbaus amžiaus, jie neamžini, neturiu nei brolių, nei seserų, taigi jei neturėsiu šeimos liksiu visiškai viena. Draugai, žinoma, gerai, kad yra, bet jie jau turi savo šeimas, savo vaikus. Nebūsiu kaip penkta koja šuniui prie jų.

as tai nesuprantu, kaip jus spejate ir dirbti kiaura para, kad uzdirbti keliolika t per menesi, ir apibegti spektaklius, parodas ir apziureti naujas skurliu kolekcijas. as va mokiausi tokio dalyko univere, kur buvo privaloma begti per spektaklius ir parodas, tame buvo mano mokslo esme. maza vaika tuo pat metu auginau, nu blyn, vaika arba imdavau kartu, arba tevas paziuredavo siaip ne taip, bet apibegti visko nespedavau, nors begdavau praktiskai tekina visur. o kai pradejau dirbti (ne tiek kiek jus, anaiptol), tai spektakliai ir parodos buvo atmesti, kaip neimanomas fiziskai dalykas. ir i visa ta darba + begima per kulturinius renginius isipaiso kazkaip vakareliai su vaikais (klase, ane), susitikimai su draugais... kiek valandu jusu paroj?


noriu pasakyt, kad netikiu, jog tema tikra. arba yra cia melo nemazai.

O tai jūs manot, kad aš kiekvieną dieną bėgioju po spektaklius? Penkias darbo dienas dirbu nuo ryto iki vakaro, štai neseniai išėjo paskutiniai žmonės, kuriuos mokau ir atsisėdu parašyti į sm su arbatos puodu šalia. Savaitgaliais nedirbu, todėl ir nueinu į spektaklį, nuvažiuoju į sostinę apsipirkti, susitinku su draugais. Nereiškia, jog viską padarau per vieną savaitgalį. Kiti žmonės laiką leidžia su šeima, o tai ką man daryti? Sėdėti namie ir teliką žiūrėti? Tai ir vykstu pramogauti, beje, ne aš vienintelė tokia dauguma žmonių kažką savaitgaliais veikia, kažkuo užsiima, nesuprantu, kas jums čia keisto Vienam šeštadieniui nusiperku bilietus į teatrą, kitam į koncertą, sekasi į kokią Rygą nuvažiuoju, dar kitą susiorganizuoju draugų pasisėdėjimą. Darbo dienom nieko panašaus nėra. Klaidingai interpretuojat.