QUOTE(GiuliettaMasina @ 2013 09 26, 19:56)
kol skaiciau ta visa epa norejos autoriu siust toli toli, nes... (daug merginu jau rase) exa primine. Paskui juokinga pasidare. Nepatikeciau, kad cia vyras rase, maniau gal mergina, kurios nieks nemyli, tokia truputi prie vergiu Izauru, raso savo kliedesius kaip Tobulas Riteris del jos sirdi persivere ir KAIP jis ja myli... Bet paskui exa (kad ji kur velniai) prisiminiau. Tokie zmones kaip autorius - visiski egoistai, nepilnaverciai, kompleksuoti moraliniai vampyrai. Nudos, zanudos - vaiksciojantys kosmarai. Kiek jis man nervu prigadino.. Viskas lygiai taip pat. Pradzioj gal ir nieko, o ir tvardes, neuzpyle seilem kaip senbernaras, bet veliau...As jam buvau gyvenimo sviesa, absoliutas, svaja nemarioji, nepasiekiama tobulybe, o jis - toks vargsas niekas prie mano dangisku koju (ir cia visai neperdedu, neironizuoju). Dusino absoliuciai. Per diena - simtai zinuciu, skambuciu, emailu su banaliais "graziais vaizdeliais", skambindavo vos tik iseidavau pro duris - kaip myli ir jau pasiilgo. Pirsos jau po savaites ar poros. Kalbejo kiek mes vaikuciu turesim, baltapukiu, vardus rinko. Sake, kad tik mirtis mus isskirs, jam niekas nesvarbu ir nieko daugiau nereikia, as - pirma, net tuos baltapukius vaikucius paaukotu, jei reiktu. Nepalikdavo ne MINUTEI, kartu VISADA, lisdavo net i DUSA (gerai, kad dar ne i tualeta... ir taip, as ne pries sexa duse, bet kartais noris TIK nusipraust VIENAI), tiesiog visur visur kaip vantos lapas. Kai sededavom kartu ant sofos, pvz, amzinai apsikabins, lies, jei as sedziu ir rasau darba kompu - ses salia, apsikabins ir rymos salia dusaudamas (galejo ir valanda taip, ir dvi, ir tris).. Priekaistai jei tik neskirdavau demesio, valgymas is VIENOS LEKSTES. Nu absoliuciai baisu, kazkas tarp isterisko kudikio ir orchidejos. Blyn, nereikejo man skaityt sitos temos, dabar neuzmigsiu prisiminus ta slykstu prielipa, kurio nusikraciau tik isvaziavus i kita sali (zadejo ir cia atvaziuot, bet nieks jam adreso nedave).
Sveikinu mergina, jai tikrai bus geriau be sito zmogaus, garantuoju. Pagyvens bohemiskai su savo dailininku sefu, pasitusins, pakeliaus, pasitaskys, ikveps oro pagaliau.
Suprantu, kad jums nejuokinga (nors visgi jau praeitis), bet aš skaitydama visą laiką juokiausi
Tikrai apgailėtina iki absurdo. Būtent taip, manau, situaciją apibūdintų ir autoriaus mergina, nes tokie žmonės išsiurbia, neduoda kvėpuoti, užknisa ir t.t.
Ir šiaip labai negražu, kai žmogus kitam kažką duoda (kalbu apie neapčiuopiamus dalykus, tokius kaip meilė, draugystė, dėmesys), o po to reikalauja grąžinti atgal ir negavęs pradeda ieškoti kaltų pastatydamas save į aukos poziciją (aš toks geras buvau, eiles rašiau, padėjau finansiškai ir kitaip, o ji ėmė ir išėjo)...
