QUOTE(Bailiukee @ 2013 12 15, 17:14)
namo mes nesiruodiame statyti, minejau, kad buvo galvota, buvo. bet nereiskia, kad dabar apie tai yra galvojama.
nenoriu as buti didvyre, viskuom besirupinanti. as tiesiog dabar nesturiu jegu, visko baigti. pavargau. per sias pora savaiciu tiek visko buvo, tiek prisigadinau nervu...kad nebeturiu jegu, kolkas, nieko daryti.tyngiu net valgyti....bet aisku valgau

pasikeis tuom, kad noriu pabaigti vaikeli maitinti, iki kokiu metu zadu tai daryti, kaip ir pirmaji suneli. nuo nervu dings pienukas, o as to nenoriu. be to , visos emocijos persiduoda vaikui su pienuku... nes skyrybos kainuos daug nervu, daug daugiau nei dabar ju patiriu, nes zinau , kad jis nesiskirs. o kai nera abipusio sutarimo, viskas uztruks ilgiau, ir kainuos daugiau sveikatos.
Suprantu, kad bijote, jog nuo streso gali dingti pienas. Bet ar dabar, tokioje situacijoje, streso nepatiriate? Kai vyras pats nežino, ko nori, kai jūs nežinote, kas bus toliau, kai nuolat norisi patikrinti jo telefoną, kai visur matosi neištikimybės įrodymai (tikri ir net įsivaizduoti)? Jūs renkatės pakentėti. Neapibrėžtą laiką. Gal iki pavasario, gal vasaros. Vaikai apskritai labai jaučia mamos emocijas, pienas čia niekuo dėtas, kokiame fone jie gyvens? Ne mano reikalas jums kažką įrodinėti, bet matosi, kad jūs tiesiog vengiate spręsti. Maždaug, kaip ruošiantis pas stomatologą- šiandien nebe taip skauda, palūkėsiu iki pirmadienio, nes labai laiko nėra.
Beje, kodėl jūs taip įsitikinusi, kad jis nesiskirs? Ne vienas, grasinęs, kad tikrai nesiskirs ir užtampys žmoną po teismus, greit nuleido sparnelius, kai suprato, kad teisme įrodžius jų kaltę tai gali patiems atsiliepti.