Angelėlių mamyčių svetainė

Sveikos mergaitės.
Seniai berašiau. Ačiū Jenifer už žinutę, ją skaičiau, bet vis negalėjau-nenorėjau-nežinojau ką atsakyt. Aš esu. Paskaitinėju, paskaitinėj, bet nekyla rankos nieko berašyt. Rodos nuo to niekas nepasikeis, o visas nuotaikas jau ir išsipasakojau. Kaip gyvenu- vieną dieną lygtais gerai, kitą vėl baisios-liūdnos mintys kyla.... Turiu smulkių sveikatos problemų (tiksliau turėjau, jau susitvarkiau, dabar belieka reabilituotis), tai tas įtemptas gyvenimo ritmas darbas-namai, dar turiu namuose pirmaklasę-vėl naujovių pilna gyvenime, vis neleidžia sustot, užsimiršt, neleidžia sugniužt visai.... kartais bandau save apgauti- viskas jau gerai, jau praėjo, nuskaudėjo ir t.t., kol nepamatau artimų žmonių mažų vaikų, kol nejaučiu veriančio-tyrinėjančio vyresnėlės žvilgsnio (kad tik mama neverktų) kai per teliką rodo mažus vaikus....Tada suprantu, kad apgaudinėju save kad „viskas gerai“, bet taip nieko nebegaliu pakeist, kad belieka tik iš apmaudo apsiverkt.... Suprantu, kad reikia gyventi rytdiena, tikėti geresne ateitimi, svajonėmis ir t.t. Bet tai taip sunku....
Vyras sugrįžęs iš kapų vakar pasakė, kad įdubo kapavietė.... aš suprantu ką tai reiškia ir man tai sukėlė šoką.... Visą naktį prasapnavau košmarus. Aš vaikiuką vis įsivaizduoju gražų, baltais šilkais aprengtą, laimingą....ir kažkur ten kur gera, o ne tame kape.... O dabar sako- kapavietė įdubo....

Dar pradėjau planuoti ateitį.... geriu folinę rūgštį, vitaminus ir užsisakiau jau skiepus nuo gripo...nes už kokio 1-2 mėnesių planuoju.... Baisu, kad tas laikas taip greitai eina, bijau to momento kai sužinosiu, kad laukiuosi, bijau tų baimių ir t.t. Bet tikėkimės, kad bus viskas gerai. Juk turi būt gerai.

Žinote,sėdžiu ir pasikūkčiodama verkiu, per ašaras nematau klaviatūros....
Planai dėl nėštumo, nėštumai... Kaip linksma, kaip gera, atrodo į naują gyvenimą įžengi....
Tik man liūdna, nes žinau, kad man dar ne laikas, kiti planai viską gadina ir jaučiu, kad norėčiau, jau norėčiau, be proto, tik jaučiu, kad negalėčiau, dar ne laikas.
Mano gyvenimas beprasmis, jis stovi vietoje, o jei eina, tai eina visiškai veltui, nes mano įsitikinimu - gyvenimas be vaikų - nevertas gyvenimo vardo.... Tada tu negyvenai, o tik egzistavai, veltui šioje žemėje tryneisi.....
Bet linkiu, tikrai linkiu dideliausios sėkmės...
P.S. vilda, kiek laiko praėjo po laidotuvių?

Jennifer, o tu neverk, bet planuok, planuok jei ne 2 mėnesiam į priekį, tai pusmečiui į priekį. Svarbu planuok gražią šviesią ateitį..... Planuojant ir gyventi rodos lengviau, ir imi tikėti, kad viskas bus gerai....Patikėk, aš planuoju nuo pat laidotuvių, žinau kad spalio-lapkričio mėnesiais aš bandysiu. O giliai giliai pasąmonėje kirba mintis- o jei vėl kas, jei vėl nepavyks- tada tikrai numirsiu, nors negaliu mirt, turiu dar savo pirmokiukę.....
O mums 11-16 būtų buvę jau metukai, jau galbūt dabar būtumę pradėję vaikščiot, kalbėt ir t.t....
O 11-17 bus metukai kai nebeturiu....

Sveika, beana, matau tu čia.... Kaip tau sekasi? kaip sveikatos?

Nekenčiu, kai SM streikuoja



Neliūdėk taip, Jennifer. Ateis ir tavo laikas, tik tu nenuleisk rankų. Pabūk kokius metelius Anglijoje ir pradėk ir tu planuoti. Gal per tą laiką truputį atsigausi. Žinau kaip sunku yra laukti, bet laikas bėga greitai.



Sveikute, aš po truputį judu į priekį. Vėl nešioju po širdele savo mažą stebukliuką. Ir labai tikiuosi, kad greitai mano gyvenimas taps šviesesnis. Džiaugiuosi, kad ir tu nenuleidi rankų bei planuoji vaikiuką. Tikiuosi, kad mums visoms anksčiau ar vėliau gyvenimas vėl nusidažys šviesiomis spalvomis.

Sveikos mamytes,

Is visos sirdeles uzjauciu visas mamytes netekusias savo angeleliu ir linkiu jums visoms stiprybes...
As pati siandien antra karta persileidau ir praradau visas viltis.................
Verkia sirdele kai dukryte vis klausia mamyte kada as turesiu sesyte ar broliuka......
Zinau jums sunkiau, bet norejau pasidalinti savo skausmu su jumis, nes ir as turiu 3 vaikelius is kuriu du jau angeleliai danguje....

Aciu jums uz supratima

Dėkoju, mąstau daug visko, tarp tų pamąstymų ir planai, bet realiai suvokiu, kad Anglijoje 2metus tikrai pabūsiu, o po to reikės pasistiprinti, atsigauti,pasidaryti visus tyrimus, tad mano stebuklėlis pasmus sugrįš tik po 3metų....

Sveikos mielosios,

Jūsų skausmas man yra toks artimas. Skaitinėju ši forumą, nuo tada kai netekau savo Haroldo. Verkiau skaitydama nuo pirmos iki paskutinės žinutės. Ačiū Jums, kad esate, o labiausiai Jennifer, kuri sukūrė šį prieglobstį. Būtent prieblobstį, nes čia nors ir nerašai randi paguodą ir supratimą. Nebenoriu kankinti artimųjų savo ašaromis, jiems aš atrodau stipri ir negaliu jų nuvilti, verkiu pasislėpus. Suprantu, kad vyras nori pamiršti ir nebenori kalbėti apie mūsų angelėlį, jis ir man liepia "paleisti". Aš paleidau, bet dūšia dar kraujuoja. Bandžiau ieškoti priežasčių, kas nutiko mano mažyliui, bet jų milijonai ir nei vienos. Džiaugiuosi, kad jus radau, nes buvo metas kai jaučiausi viena tokia, kuri negali pagimdyti sveiko mažylio, kai aplink visos tik ir gimdo didelius ir sveikus. Džiaugiuosi ne todėl, kad ne aš viena kenčiu, o todėl, kad turiu su kuo pasidalinti ir žinau, kad jūs nepavargsit klausyti ir neliepsit liautis. Ačiū jums, kad esate.

Užjaučiu visas, nes nesvarbu kada prarandi vaikeli, svarbu, kad prarandi ir esi bejėgė ką nors pakeisti. Stiprybės ir laimės

"Sveika" prisijungusi....
Kai norėsi, gali kalbėti, kai norėsi, gali tyėti, niekas nesmerks, niekas nekaltins, visos supras ir parems, padėsime kuo galėsime. Jei nori, ką nori, pasakok, kalbėk, daryk kaip tau geriau, kaip liepia tavo širdelė. Tau dabar labai sunkus laikotarpis, juk mes visos tai žinome, jis greitai nepraeis, nors praėjus vienam sunkiam laikotarpiui prasideda kitas, dar sunkesnis, arba sakykime, kitokio sunkumo. Tu TURĖSi tai ištverti ir išgyventi, mes visos tai darėme ir tebedarome, tik kiekviena skirtingai, savaip. Neguodžiu, nes nuo to tikrai nebus lengviau, tik sakau realiai, bus dar sunkaiu, kai tas beprotiškas skausmas šiek tiek aprims, o tada atsiras ir vis didės ilgesys, tas beprotiškas beprotiškas ilgesys.
Juk taip, merginos, argi ne tiesą sakau?
Kad ir kiek tu savo mažylį nešiojai, kad ir kiek jam laiko buvo kai tu jo netekai, ilgesys visada yra ir bus....
Stiprybės ir nepasiduok, mes su tavimi ir visada pasiruošusios padėti.... (Kaip Čiarlio angelai...)

Ligi siol nesuvokiu kaip galima tai tai isgyventi,susitaikyti su tuo... Negalėciau as taip...Jūs labai stiprios.Būkit ir toliau tokios,tik nepalūzkit.Linkiu ,kad Jusu Angelėliai pas jus sugryztu kito vaikelio pavidalu. As irgi netekau savo mazulėlio,bet jam buvo tik 8 savaitėlės nestumo.Nezinau kur jis dabar,bet jo labai ilgiuosi.Po persileidimo sapnavau kad jis pas mano mirusia mociute,tad tikiu kad taip ir yra,kad jis laimingas ten... Tikiu,kad mūsu vaikeliai kartu ir kad jie laimingi.Nezinau ar mano isejes angelėlis dar kada sugrys,bet tikrai zinau,kad gimusi dukrytė tai ne tas pats isėjęs mano spindulėlis.Kas vakara pabuciuoju savo dukryte,o mintyse siunciu po bucinuka visiems mirusiems Angelėliams.Tikiu,kad jiems neskauda kad ramu ir gera.Linkiu kad ir mamytėms skausmas pamazėl atlėgtu.Kad sirdelėse būtu ramiau.Ateis diena kai vėl susitiksme.Tikėkime tuo.Kitaip ir būti negali.

[quote=:)22,2006 08 21, 17:53]
Sveikutes, buvau dingusi , Atsiprasau

na laikausi neblogai, tik kad kelis kart jau sapnavau savo maziuka, ir ji maciau sapne su apsigimimais, tai atsibudus taip negera palikdavo , na bet ziuriu toliau i gyvenima, ir tikiuosi geriausio.
kaip jus laikotes?




Perskaiciau visa foruma, uzkliuvo tavo zinute, tad noriu paguosti, kad nebijotum del antro vaikucio. Mano svogeris gime butent toks - be koju, be ranku pirstu, tiesiog mesos gabalas. Dare jam ten begales operaciju, kol padare zmogu (siandien jis turi sunu, dirba ir dziaugiasi gyvenimu). O jaunesne jo sesuo - sveikut sveikutele. Kiek mama iskentejo, tegali pasakyti ji pati, bet charakteris - moteriske kaip tankas . Sake, kazkokie siulai gimdoje susidaro, kurie apraizgo vaikucio kuneli ir neleidzia vystytis. Beje, mano sesuo daresi genetinius tyrimus - irgi be ypatingos rizikos pagimde druta suneli.
Kazin, kaip butu buve, jei jo mama butu tai suzinojusi dar nescia budama... Gal irgi butu apsisprendusi taip, kaip ir tu, bet tada echoskopu nebuvo.

Na mergaitės pagaliau išdrįsau ateiti čia. Jennifer ačiū Tau už šį skyrelį, manau daug moterų padėkos kad yra kur parašyti, kam pasiguosti, paverkti, pakūkčioti ir išsilieti. As esu viena iš jūsų. Jau pusę metų kankinuosi, vis kovojau su liūdesiu, stengiausi pamiršti. Mano antroji mergytė- angeliukas paliko ir mus ir savo dvynukę sesutę... Paliko net negimusi...Todėl mano dukrytė gimė be sesutės jau 32-ą savaitę...visiškai nelauktai ir staigiai...ir daktarai dėl jos nesuteikė daug vilčių. Dabar tai- praeitis. Turiu nors vieną. Sandrą. Kada nors papasakosiu, nes kol perskaičiau jūsų postus- ašaros nepalieka akių ir sunku klaviatūroj rasti raides. Nežinau kodėl kilo tokia mintis, bet pasakysiu- to nepatyrusi moteris nesupras čia verkiančių.