Angelėlių mamyčių svetainė

Labai Jus užjaučiu, Rugiaveide. Žinau, kad kiekvienai mamai savo vaikas pats mieliausias, nesvarbu kokio jis amžiaus būtų, bet manau, kad daug sunkiau pergyventi netektį jau paaugusio vaikučio, nes apie jį jau tiek daug galima prisiminti... Nežinau, kaip Jus, bet mane guodžia mintys, kad po kažkiek tai laiko, sutiksiu savo Angelėlį ir tada mudu turėsim visą amžinybę. Įsitvėriau minties apie pomirtinį gyvenimą ir nieks man neįrodys, kad savo vaiko daugiau nebesutiksiu.

Jennifer,
visą pusdienį skaičiau viską, ką radau, apie Karoliną, tave... Skaičiau tavo eilėraščius, jaučiau tavo jausmus... Nes pati aš gražiai rašyti nemoku, nemoku išreikšti gražiais žodžiais savo jausmų, minčių... O be galo noriu bendrauti. Juk, užsisklendusi savyje, gali ir išprotėti. Juolab, kad mano vyras ne iš kalbiųjų.
Kai išėjo Aleksas, visi sakė man: tu be galo stipri... Dievas visada viską žino ir duoda žmogui kančią pagal jo galimybes... O jei aš nenoriu būti stipri? Aš norėčiau būti silpna (dažnai tokia ir būnu), bet turėti šalia savo Aliuką.
Sako, Dievas didis ir teisingas.... Ką tokio galėjau padaryti aš, kad jis mane taip baudžia? Taigi, Juo nusivyliau. Nes be galo myliu savo vaikus ir esu jiems MAMA.
Niekaip negalėjome sulaukti vaikelio ištisus 8 metus... Paskui - beveik pametinukai. Jaučiausi be galo laiminga ir turtinga: turėjau nuostabų vyrą ir du puikius sveikus sūnelius. Paskui viskas ištirpo migloje, ir niekada jau nebus taip, kaip buvo. Bet stengiuosi gyventi toliau: dėl Alekso, dėl jo likomo draugų, dėl šeimos ir... dėl savęs. Kol gyvenu - gyvena ir Aleksas.
Matau, artėja Karolinos metinės. Spalio 14d. Vilniuje vyks mūsų (likimo draugų)- piktybiniais navikais sergančių vaikų ir jau angeliukų tėvų - susitikimas. Suvažiuos daug šeimų iš visos Lietuvos. Juk mes gyvename kartu ligoninėje metų metus, tampame tarsi šeima. Vėžys - klastinga liga, kova su juo - ilga... Prasidės viskas mišiomis Bernardinų bažnyčioje, tad pasimelsiu už Karolytę: ją puikiai įsivaizduoju iš tavo nuotraukų... Jeigu tu nieko prieš...

Netiesa, kad daug sunkiau pergyventi netektį jau paaugusio vaikučio. Tai vienodai sunku. Didesnieji nespėjau daug ko patirti... O mažiukai nespėja beveik nieko... O kiekvienai mamai savas skausmas atrodo didžiausias. Man tik skaudžiau, kad Aliukas nespėjo pajusti, koks nuostabus gyvenimas - juk jo gyvenimas buvo tik skausmas, kančia ir kova. O aš vis prisimenu jo juoką, žodelius, ir nuo to - dar skaudžiau... Juk jau buvau spėjusi jį pažinti.
Ir aš norėčiau dar kad nors Aleksą pamatyti. Bent susapnuoti, kad jam ten, kažkur, be galo gera ir smagu.

Taip pasakiau turėdama omeny, kad Jūs netekot paaugusio vaikučio, palyginau su savimi, kuri netekau neišnešioto vaikelio (24 savaičių). Aš prisimenu tik inkubatorių ir jame gulintį mažytį vaikelį... Taigi, manau, kad Jūsų netektis skaudesnė. Nors, visgi ar įmanoma išmatuoti to skausmo gylį ar dydį? Visos mes ilgimės savo mažų Angelėlių savaip, bet visoms skauda...

Rugiaveide- užuojauta visai šeimai ir stiprybės linkiu.

Nesvarbu nei kada nei kai prarandam savo mažutėlius, baisu kad juos prarandam. Ilgesys vienoks ar kitoks kankina, nes nuo pat pirmos echoskopo nuotraukos mylime savo stebukliukus, trokštam jiems viso ko geriausio ir atėjusi mirtis sunaikina visus troškimus. Dažnai pagalvoju, ko man labiau gaila savęs ar Hariuko. Nežinau.... kartais savęs, kad neturiu jo šalia, kartais Hariuko, nes jis, kaip sakei Rugiaveide, nepamatė koks gražus pasaulis, jis pamatė tik inkubatorių ir skausmą perpilant kraują.
Gedulas ir skausmas nepraeis, gal šiek tiek sumažės.
Sėdžiu darbe ir vietoj pietų pertraukos skaitau, bet negaliu suvaldyti ašarų ir džiaugiuosi tik tuo, jog esu viena kabinete.

Laikykimės mamos, nes negalime palūžti, turime stengtis dėl savęs ir artimųjų.
Papildyta:


Gal toliau bus geriau.. nežinau. Vakar matyt kažkokia jau tokia ta diena buvo, nes dar nuvažiavus pas draugus, viena mergina paklausė : "O tai ką turit mergaitę ar berniuką?" Pagalvojau- še tau ir desertas maloniai dienos pabaigai. Labai noriu, kad būtų geriau. Atrodė, kad išsikrapštau iš duobės, bet tik atrodė. Matyt mažai laiko praėjo. Ilgiuosi savo mažiuko, aiškiai prisimenu jo mažiukus bruožus ir mažytes rankutes ir kojytes. Baisu, kad negalėjau prie jo gyvo prisiliesti ir pajusti jo šilumą, o jis mano. Tačiau nieko nesugrąžinsi, tikiu ir aš BusGerai, kad dar sutiksiu savo mažutį ir būsim kada nors ilgam kartu. Tikėkim, BusGerai, ir viskas turėtų kada nors būti gerai.

Sveikutė čia prisijungusi Rugiaveide,labai skaudi tavo sūnelio istorija,priimk nuoširdžiausią užuojautą.Čia manau tikrai rasi užuovėją.

Visiškai tau pritariu... Kažin, ar lengviau tai mamai, kuri persileido ar pagimdė negyvą vaikelį, o daugiau nebegali turėti vaikų? Vargu... Skaudi tikrovė niekad neleis pamiršti to, kas galėjo būti, bet jau niekada nebebus.
Žmonės, nelabai susidūrę su skausmu, pastaruoju metu mane vis "guodžia": nieko, nusiraminsi, turi juk dar vieną vaiką. Taip, turiu - ačiū dievui. Tai irgi, manau, padėjo man ištverti visą šį košmarą ir padeda dabar. Bet visgi aš tikėjausi, kad mano pametinukai kartu žais, tobulės, o to niekada nebebus.
Per pusantrų nesimatymo metų (juk mes tik prasilenkdavome ligoninėje, o praktiškai nebuvome kartu) taip vėl sunku "sulipdyti" šeimyninius santykius. Ne, nėra nieko blogo, tiesiog... mes praradome bendrą sąlyčio tašką, pamiršome, kaip gyventi šeimoje, savo "padarė" ir ilgalaikis psichologinis stresas. Kadangi vis dar mylime vienas kitą ir esame pakankamai protingi, bandome viską atkurti, bet tai taip sunkiai sekasi. Padeda mintis, kad mano vyras pats sugebėjo visą tą laiką rūpintis vyresnėliu ir dar savaitgaliais mane pakeisdavo ligoninėje, išleisdamas pailsėti į namus. Ir su vaikais jam sekasi puikiai. Aleksas tėtį dievino, net ir pirmas jo žodis buvo "tėtė", "mama' pradėjo sakyti tik jau susirgęs... Mažiukas su tėte buvo linksmesnis, rodos, jam net ir skaudėdavo mažiau - gal dėl to, kad tėtė su juo būdavo rečiau. Taigi, mokomės vėl būti laimingi su tuo, ką turime.
Klinikose kai kas kalbėdavo: na, tavo vaikas mažas, kai numirs, pasigimdysi kitą... Mane tie žodžiai be galo skaudino ir tebeskaudina. Nežinau, ar dar kada gimdysiu... Baugina gydytojų elgesys, nes per juos mes su Aleksu vos nenumirėme gimdymo metu ("nepasirinkau" gydytojo...) - to košmaro niekad nepamiršiu. Baugina tikimybė pagimdyti nesveiką vaikelį, nes man jau arti 40... Bet bijau ir turėti vienintelį vaikelį, nes įgavau savotišką "paranoją": bijau, kad ir jis nesusirgtų, nors gydytojai sako, kad mūsų atveju liga nepaveldima. Ir Martynui vienam be galo nuobodu augti. Žodžiu, bus kaip bus, tik jei bus, tai kai kiek apsiraminsiu arba... nebent netyčia. Bet bet kokiu atveju tai jau būtų KITAS vaikas (daugelis panašaus likimo mamų vėliau gimusius vaikus pavadina išėjusių vardu ir tapatina juos, o man tai labai baisu...): turiu tokių pažįstamų.

Rugiaveide, suprantu, kaip sunku klijuoti santykius iš naujo. Kartais nori tiesiog nuleisti rankas ir pasiduoti, plaukti pasroviui. Tik manau, jog reikia stengtis, ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikelio, kuris yra. Tiek vyrui, tiek tau sunku. Nežinau koks tavo vyras, bet maniškis jausmų nerodo, daugiau savo sultyse verda, o aš noriu su juo dalintis ir kalbėti apie vaikelį, ne nuolat, bet kartais.
Tiesą pasakius nesuprantu žmonių, kurie duoda išėjusių vaikelių vardus- man atrodo, kad taip lyg ir pasmerki tą kitą vaikelį, uždedi kartu ir blogą karmą. Man atrodo, jog duotas vardas ir priklauso angelėliui, o ne kitam vaikeliui. Negi tiek mažai tų vardų?...

labai noriu tikėti, jog laikas gydo. Tikiu, kad laikas apmalšins mūsų visų skausmą ir paliks širdyje tik malonius prisiminimus, kuomet tavo Rugiaveide vaikelis buvo sveikas ir rubuilis, o maniškis krutėjo inkubatoriuje.

Rugiaveide, labai užjaučiu dėl netekties
Dažnai skaitau Rugutės puslapiuką, seku kas vyksta beveik nuo jo atsiradimo. Visai neseniai paskaičiau, kad Aleksiukas išėjo. Nemoku paguosti, bet žinau, kad tavo širdis kraujuoja ir dar ilgai kraujuos. Liūdna, ašaros byra ... Laikykis

Aš tiek daug vis noriu parašyti, bet uždarau landą ir nueinu nuo kompiuterio.
Labai sunkus periodas buvo ir mums suvyru, lipdėme viską, nors neturėjome to varikliuko, nebeturėjome dėl ko viso to daryti, bet padarėme, sulipdėme, kaip prisimenu, tai buvo iš ties sunku ir baisu... Stiprybės ir kantrybės...
O dėl to paties vardo, tai aš asmeniškai žinau kad sugrįš mūsų Karolytė, ji sakė, ir labai labai norėčiau pavadinti ją tuo pačiu vardu, nes man nėra gražesnio vardo nei šis, deja, žinau kad man to niekas neleis ir tikrai nesuprastų bei gal būt netgi pasmerktų. Šis vardas buvo mūsų seniai seniai išrinktas, dar tada kai tik retkarčiais pasvajodavome apie šeimą, jis išlauktas, išnešiotas ir pats pačiausias...
Todėl aš kuo puikiausiai suprantu tuos kurie duodą tokį pat vardą, ir nė truputėlio nesistebiu bei nesmerkiu. Jeigu žmogui to norisi, na ir gerai, tegul, juk svarbu kad darai tai ko tikrai nori ir ką širdis liepia...

Sveikutės visos,
Gi nieko nuo Jūsų nenuslėpsi

Sveikutė,
labai tave suprantu ir užjaučiu
Kas liečia šeimą, tai mums su vyru irgi buvo tarytum dar vienas išbandymas (lyg ir taip jau buvo mažai), pradžioj lyg griuvo visi "pastatyti kampai", teko "atstatinėti". Kartais atrodo, kad dar lig šiol tenka vis "tvirtinti", nes po visų išgyvenimų mus lyg kažkas pakeitė...
Aš jau pradėjau nekreipti dėmesio į tokius "guodėjus", kurie tiesą sakant nusišneka :"nieko, nusiraminsi, turi juk dar vieną vaiką.", dadeda-" Dar jauna turėsi ir kitą" ir tt..
Tiems, kurie to nepatyrė (duok Dieve, kad ir nepatirtų), atrodo, kad va, buvo visai dar mažas, na, išėjo ir viskas, na, praėjo mėnuo du ir pamiršai, nes jiems pasimiršta, tarytum koks nelaiuktai padovanotas kačiukas , kurs po dienos išėjo ir pasiklydo... Juk pabliausi dieną, na ,savaitę ir gyvensi toliau...
Deje, tik mes suprantame, kad nei tas vaikelis kuris yra namuose arba kuris dar bus niekada nepakeis išėjusio... NIEKADA! Kad dažnai norėsis pabūti kartu bent mintimis, nors kaskart begalinis skausmas draskys širdį.....
Galvoju, kad ta tikroji Mama, nors ir pasigimdžiusi dar tuziną vaikiukų, niekada nepamirš savo Angeliuko....