Įkraunama...
Įkraunama...

Angelėlių mamyčių svetainė

QUOTE(Jennifer @ 2006 09 20, 14:37)
ačiū, merginos, ačiū.
Rasa, tu išdykėle, galvoju kas čia taip šauniai sumąstė.  thumbup.gif  thumbup.gif  thumbup.gif
Žinokit panos, sėdžiu viena namie, dar su naktiniais  lotuliukas.gif  lotuliukas.gif  tongue.gif
ir parsisiuntusi žaidžiu vaikiškus žaidimus, bet man taip faina, taip faina, jėga, negaliu...  clap.gif  clap.gif

Na ir žaisk biggrin.gif nieko čia keisto.Svarbu radai kur prasiblaškyti thumbup.gif
Atsakyti
Ir kur gi visos dingote? mastau.gif
Atsakyti
QUOTE(@Rasa@ @ 2006 09 26, 16:07)
Ir kur gi visos dingote? mastau.gif

Sveikučiuke @Rasa@ ir kitos merginos.
Nors pati nekalbėjau dar šioje temelėje, bet perskaičiau visas ankstesnes temeles ir beveik visas jus neakivaizdžiai "pažįstu". Esat labai šaunios, jautrios ir stiprios. Jūs viską nugalėsit ir dar džiaugsitės savo laime. Apie save parašiau pati ir šiek tiek draugė parašė Aldes atidarytoje temelėje, jei norite pasiskaitykit arba paklauskit kas rūpi.
O dabar, Rasele, noriu paklausti tavęs - ar jau sveikinti? (tikiuosi suprasi apie ką aš čia) Nu taip knieti pasidžiaugti tavo laime, jei gegužinukų temelėje esi tu?
Atsakyti
Aš kažkaip užeinu, pažiūriu kad niekas nerašo, ir pati neberašau, baisia daug rūpesčių ir darbų, nebespėju... dar mašinos nėra, tai iš vis baisu... tongue.gif
@Rasa@ wink.gif
Atsakyti
Po operacijos turėjau praktiškai du mėnesius biuletenio. Pirmąjį mėnesį nelabai ką ir norėjau matyti po Angelėlio mirties. O antrąjį mėnesį negalėjau sulaukti kada išeisiu į darbą. Atėjo mano laukta minutė, dirbu tik trečia diena, o depresija laužia juoda, mat mūsų kolektyve iš kokių septynių trys laukiasi. aš džiaugiuosi už jas tikrai, bet tuo pačiu man kaip peiliu per širdį, nes jos visos per kelias savaites išeis į dekretą, o man tuo tarpu artėja oficialaus gimdymo data (spalio 8), kurios jau nebereikia laukti. Nepavyko darbe užsimiršti, nes pakeičiau darbo specifiką, gal dar ir tai varo į depresiją, nes darbas lyg ir žinomas, lyg ir naujas. Jei būtų kita situacija, džiaugčiausi nauju iššūkiu, o dabar noriu įlisti į kokį kampą, nenoriu niekur eiti, nei pas draugus nei apskritai kur nors.
tik jums galiu pasiguosti.
Atsakyti
schmoll.gif Man irgi labai liūdna, jaučiuosi vieniša, pasiilgau savo angelelio.
Atsakyti
Jennifer, labai pavėluotai, su gimtadieniu, tesibaigia visos negandos ir gyvenimas tesušvinta naujomis spalvomis happybday.gif birthday.gif

Rasa 4u.gif labai džiaugiuosi dėl tavęs mirksiukas.gif

Rūta, aš ir liūdžiu, nors labai stengiuosi palaikyti gerą nuotaiką, bet kartais naktimis nubundu ir guliu drebėdama iš baimės, nes bijau kad kas neatsitiktų. Žinau, kad tai kvaila, bet neišeina galvoti tik teigiamus dalykus. Tai kas tada nutiko, labai giliai įsirėžė į sąmonę.

Gal žinot kokią knygą, kurią skaitant apimtų ramybė, būtų drąsiau. Labai norisi kažką teigiamo ir optimistiško paskaityti.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Mantaute: 27 rugsėjo 2006 - 20:12
QUOTE(nefisa @ 2006 09 27, 16:08)
Po operacijos turėjau praktiškai du mėnesius biuletenio. Pirmąjį mėnesį nelabai ką ir norėjau matyti po Angelėlio mirties. O antrąjį mėnesį negalėjau sulaukti kada išeisiu į darbą. Atėjo mano laukta minutė, dirbu tik trečia diena, o depresija laužia juoda, mat mūsų kolektyve iš kokių septynių trys laukiasi. aš džiaugiuosi už jas tikrai, bet tuo pačiu man kaip peiliu per širdį, nes jos visos per kelias savaites išeis į dekretą, o man tuo tarpu artėja oficialaus gimdymo data (spalio 8), kurios jau nebereikia laukti. Nepavyko darbe užsimiršti, nes pakeičiau darbo specifiką, gal dar ir tai varo į depresiją, nes darbas lyg ir žinomas, lyg ir naujas. Jei būtų kita situacija, džiaugčiausi nauju iššūkiu, o dabar noriu įlisti į kokį kampą, nenoriu niekur eiti, nei pas draugus nei apskritai kur nors.
tik jums galiu pasiguosti.

Labai tave suprantu. Žinai, niekaip nepakelčiau buvimo darbe. Nors man visi patarė grįžti į darbą, atseit taip greičiau užsimiršiu. Bet jau tądien, kai rašiau prašymą dėl išėjimo dukrytės priežiūros atostogų iki 3 metų, vienas bendradarbis netyčia leptelėjo "o kur tavo pilvukas, tau taip tinka pilvukas", man norėjos po tų žodžių lėkt neatsigręžiant. O tokių atvejų būtų ne vienas.
Manau visgi į gera, kad pasikeitė darbo specifika, teks daugiau koncentruotis į darbą ir ne tiek daug laiko galvojimui liks. Galgi toliau bus lengviau g.gif ?
Atsakyti
Sveikos, MAMYTĖS. Šiandien vakare aptikau šią temą... Ir negaliu atitrūkti jau kelias valandas, skaitau viską iš eilės. Jūsų mintys - tarsi mano įskaudintos sielos atspindys...
Mano dviejų metukų sūnelis Aleksas "išėjo" kiek daugiau nei prieš 2 mėnesius... Taip neseniai... Ir taip ilgai aš jo nebeturiu šalia... Mano jausmai - tai kraštutinumai, tarsi jūsų visų jausmai, sudėti į vieną krūvą: tai liūdna, tai skaudu, tai pikta...
Sunku aprašyti, ką patyriau... Jei ką domins Alekso istorija, ji yra puslapyje www.rugile.com skyrelyje "Angeliukai" - "Aleksas"... Dar ten yra forumas, kur savo jausmus ištisus metus liejau skyrelyje "Parama" - "Mano vaikelio istorija". Tad nesikartosiu. Paskui Aleksas išėjo...
O trumpai: mano mažulėlis mirė nuo galvos smegenų vėžio... Iki 8 mėnesių buvo lyg sveikutėlis, bandė vaikščioti, nemažai kalbėjo - net sakinukais... Paskui - pusantrų metų baisus sapnas klinikose, kova, kančia. Per tą laiką Aliukas nustojo stovėti, paskui - sėdėti, apkurto, pamiršo kalbėti, juoktis, valgyti, nebedarė nieko... Koks skausmas matyti, kaip tavo augantis sūnus vėl tampa tarsi naujagimiu, kai jau tiek visko mokėjo...
Negaliu, ašaros laša... verysad.gif
Nepamiršau nieko, negaliu neverkti, nors ir buvau pasirįžusi savo sūnų paleisti...
Dabar ieškausi darbo, tai gal galėsiu bent ten negalvoti...
Apsiraminu, bet vis kas nors atsitinka: tai nuo kapelio Karmėlavoje išvagia gėles, o praėjusį sekmadienį neberadau laikinos medinės tvorelės (iki šiol negaliu atsipeikėti)...
Ačiū už šią temą: turėsiu kur pasiguosti, žinau, kad čia mane supras.
Nepažįstu Jūsų (tik Dinutė man rašė į aną forumą, guodė), bet per vieną vakarą tapote artimos.
Atsakyti
QUOTE(Rugiaveide @ 2006 09 27, 22:07)
Sveikos, MAMYTĖS. Šiandien vakare aptikau šią temą... Ir negaliu atitrūkti jau kelias valandas, skaitau viską iš eilės. Jūsų mintys - tarsi mano įskaudintos sielos atspindys...
Mano dviejų metukų sūnelis Aleksas "išėjo" kiek daugiau nei prieš 2 mėnesius... Taip neseniai... Ir taip ilgai aš jo nebeturiu šalia... Mano jausmai - tai kraštutinumai, tarsi jūsų visų jausmai, sudėti į vieną krūvą: tai liūdna, tai skaudu, tai pikta...
Sunku aprašyti, ką patyriau... Jei ką domins Alekso istorija, ji yra puslapyje www.rugile.com skyrelyje "Angeliukai" - "Aleksas"... Dar ten yra forumas, kur savo jausmus ištisus metus liejau skyrelyje "Parama" - "Mano vaikelio istorija". Tad nesikartosiu. Paskui Aleksas išėjo...
O trumpai: mano mažulėlis mirė nuo galvos smegenų vėžio... Iki 8 mėnesių buvo lyg sveikutėlis, bandė vaikščioti, nemažai kalbėjo - net sakinukais... Paskui - pusantrų metų baisus sapnas klinikose, kova, kančia. Per tą laiką Aliukas nustojo stovėti, paskui - sėdėti, apkurto, pamiršo kalbėti, juoktis, valgyti, nebedarė nieko... Koks skausmas matyti, kaip tavo augantis sūnus vėl tampa tarsi naujagimiu, kai jau tiek visko mokėjo...
Negaliu, ašaros laša...  verysad.gif
Nepamiršau nieko, negaliu neverkti, nors ir buvau pasirįžusi savo sūnų paleisti...
Dabar ieškausi darbo, tai gal galėsiu bent ten negalvoti...
Apsiraminu, bet vis kas nors atsitinka: tai nuo kapelio Karmėlavoje išvagia gėles, o praėjusį sekmadienį neberadau laikinos medinės tvorelės (iki šiol negaliu atsipeikėti)...
Ačiū už šią temą: turėsiu kur pasiguosti, žinau, kad čia mane supras.
Nepažįstu Jūsų (tik Dinutė man rašė į aną forumą, guodė), bet per vieną vakarą tapote artimos.

vakar vėlai vakare užsukau čia, nesimiegojo. Skaičiau jūsų istoriją ir vėl veriau kaip vaikas, klaiku, baisu. Negalėjau atsižiūrėti į tokį gražų berniuką, labai gražus...
UŽUOJAUTA....
Atsakyti
Ačiū, Jennifer...
Atsakyti
Ačiū, Jennifer... Jis toks liks amžinai. Bet juk gražiausia yra matyti, kaip tavo vaikas auga, keičiasi, tobulėja. O to nebebus...
Žinoma, auga Martynas. Bet juks jis - kitas vaikas. Beje, per daug savo amžiui nuovokus. Vis klausinėja: "Mama, o aš ar užaugsiu?" Mūsų liūdna patirtis palietė ir kitą sūnų... Jis dabar ypatingai vertina šeimą, t.y. stengiasi, kad mes būtume visur kartu, trise.
Atsakyti