Angelėlių mamyčių svetainė

Žinoakite vakar tiek nervų kainavo, kad neturiu žodžių...
"vadybininkas" neigia sakęs, kad viską padartys per 2 savaites, o juk ne viena aš ir mano vyras tai girdėjome, beje, ne kartą, anyta uvo taip pat...
Sako kad mes nesakėme termino, datos kada reikia kad stovėtų paminkliukas....
Atvažiavo pats šefas, viską išsiaiškinome, primąstėme kaip čia gražiau padarius, keista, bet atrodo sugalvojome su dailininku patį geriausią variantą, galbūt gausis netgi gražiau nei buvau sugalvojusi. Laikas spaudžia....

Šlykštu, kai žmonės taip elgiasi. Tikrai ne tokiems žmonėms reiktų dirbi tokį darbą. Juk ir taip sunku, o dar jie drasko širdį. Žmonėms neliko nieko švento. Laikykis.

Na va nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gal dar geriau gausis. O aš jūsų vietoje bandyčiau paspausti, kad mažintų kainą, jei taip įsipareigojimų nesilaiko.

Ką čia beprispausi, kai nėra rašytinės sutarties... Mes irgi "apsivožėme", nesudarėme sutarties, tai dabar gi nieko neįrodysi, žodžio prie popieriaus neprikabinsi... Mūsiškis irgi išpūstom akim įrodinėjo, kad nesusitarėm su juo dėl leidimo paminklui statyti, o žadėjom tą leidimą patys išsiimti... Taip nieko ir neįrodėm, nors girdėjau ne aš viena. Teko tartis iš naujo, dėl pavėlavimo leidimas pabrango nuo 50 iki 70 Lt. Ne kažin kokia suma, bet nervų dar papildomai kainavo.
O žinot, kas įdomiausia? Paminklas tai pastatytas jau antradienį, bet niekas iki šiol mums nepaskambino ir apie tai neinformavo (patys nuėję pamatėme), pinigų net kol kas neprašo... Tikiuosi, brangiau nei sutarėm nepaprašys: juk niekur neparašyta, dėl kokios sumos tarėmės. Tai dabar prisibijau, nes jau daug kur "nusvilę" esame Aliuko ligos metu ir po jos. Ir bandysiu derėtis, nes padaryta ne visai taip, kaip norėjau.
Papildyta:
"tirpstanti svajone,
palieski mane paskutinį kartą,
apkabink sparnais,
kad nebutu taip šalta..
padainuok man tyliai, tyliai,
lyg kristų žemyn sniegas,
paimk už rankos švelniai,
kaip nesugeba niekas... "

(Califfa)

Papildyta:
"Antiliūdesys
.
Kai mažas liūdesys, mėlynom akim,
Tyliai pasibels į tavas duris,
Tu neatsiliepk, nepraverki jų,
Lai jį nusineš vėjo sūkurys.
O jei liūdesys, geltonais plaukais,
Žaliame voke pateks vidun paštu,
Nepaimki jo į savas rankas
Niekad neatplėšk, neskaityk raidžių.
Ir jeigu skambins jis šiąnakt telefonu,
Bandys tave pasiekt jo raudonu laidu,
Prašau nekelki jo, nepasakyk alio,
Tiktai ranka numok, linksmai nusišypsok.
Ir net jei liūdesys ateitų žinute
Tuoj pat ištrinki ją spalvotam ekrane.
Taip nepajausi jo lyg maloniam sapne,
Kuriam tau teko jot sparnuota žirafa.
Bus rožinis dangus, kaip tavo akiniai,
Kuriuos daviau aš tau, kad mėlyni miškai
Tviskėtų sidabru, ir kad juose abu
Galėtumėm lakstyt ir šaukti: „mums smagu“.

(Saulius Rimkus)

Būtų gerai, jei būtų taip lengva... Reikia stengtis gyventi toliau, bet taip, kaip buvo, jau niekada nebebus... Jei būsime kada dar laimingi - tai jau bus kita laimė, kita patirtis...

Papildyta:
Kartais man tiesiog norisi skaityti liūdnas eiles, norisi išsiverkti ir išlieti savo skausmą bent svetimais, bet artimais, žodžiais:

"Juodi mano liūdesio sparnai.
Tuščia geležinė širdis.
Išskrido šypsenos, džiaugsmai,
Ir liko vienatvė gili.
Tiek daug balto sniego,
Tiek daug medžių pilkų...
Išskrido paukščiai, pabiro
Ašaros vitražo stiklu.
Sunkūs stiklo drugeliai
Nebeišskleis sparnų:
Jiems širdis taip gelia,
Jiems taip graudu, taip skaudu...
Ak, kam jūs sustingot?
Kam pavirtot spalvotu stiklu?
Ant kranto sūpuojas valtelė,
Viena, pamiršta visų.
Juodi mano liūdesio sparnai...
Spalvoti drugeliai delne
Sustingo. Iš stiklo pabirę sapnai
Nuvilnijo senamiescio gatvele... "

(Ramunele)
Papildyta:
Mano liūdesį pagilina dar ir mintis, kad mano Martynui nustatė bronchinę astmą, ir jam kasdien dabar reikės gerti vaistus, dusulio priepuolių metu daryti inhaliacijas...
Argi mes su vyru galime gimdyti tik nesveikus vaikus? Tai kaip tuomet planuoti dar vieną? Gydytojai sako, kad Aliuko liga nepaveldima, jie nemano, kad kitas vaikas galėtų gimti su ja... Bet juk jie 100% tai nežino? O jeigu? O čia dar Martyno diagnozė... Juk niekas mūsų giminėse astmos neturi... kaip ir vėžio...
Žodžiu, merginos nepykite, jei nusišnekėjau: retkarčiais "praskystu". Tokia jau esu...

Va būtent, kad be rašytinės sutarties sunku kažką įrodyti. Mes buvom sutartį pasirašę, ir tai buvo visokių nesusipratimų, bet kai pabaksnoji ta sutartimi prieš nosį iškart kitaip kalbėti pradeda.



Iš tikrųjų pikta, kiek galima vienam žmogui nelaimių kabinti. Dažnai pagalvoju, jei jau yra kažkas aukščiau, tai kodėl leidžia niekuom neprasikaltusiems žmonėms taip kentėti. Neteisingas mūsų pasaulis, tik, deja, niekas neatsakys kodėl taip yra. Bet vistiek nepasiduokit. Juk negali viskas eiti tik blogyn.



Tam mes čia ir esam, kad galėtume išlieti tai kas guli ant širdies, kad suprastume viena kitą ir palaikytume. Juk daug lengviau pakelti visus išbandymus, kai esi ne vienas.

Ir ačiū už eiles, jos nuostabios.

Jeniffer, skaitau Angelelių mamyčių postus, žiuriu, kad šiandien lygiai metai, kai jūsų Karolytės nebėra kartu... Dar kartą užjaučiu Stiprybės jums su vyru


"Nelauk ir ašarų neliek prie mano kapo;
Ten nėr manęs.
Ten miego takas.
Dabar- aš gaiviai pučiantis pietys.
Aš- deimantinis sniego spindesys.
Aš- saulė glostanti javus.
Aš- aksominis rudenio lietus.
Aš tavo ryto žvilgsny neramiam esu,
Kai paukščiai, tyliai sklendžiantys ratu,
Sparnus į dangų tiesia.
Aš- žvaigždėmis tau giedrią naktį šviesiu.
Prie mano kapo neraudok balsu;
Manęs ten nėr.
Aš čia esu."

Taip, lygiai metai, jau metai, kai nebegaliu apkabinti ir pabučiuoti savo turto, savo angelo.....
Ačiū už nuostabius žodžius...
Buvome šiandien kapeliuose, uždegėme žvakelę...
Pastatė paminkliuką šiandien, rytoj viską iki galo sutvarkys, bus gražu.
Tik šiandien nuotaika tokia bjauri.........

Uzuojauta Jennifer, as visus siuos metus esu mintimis su Tavimi...

Jennifer, labai užjaučiu tave. Nepyk jei kartais mūsų mintys ir požiūriai nesutampa, bet tikrai norėčiau dabar tave labai labai nuoširdžiai apkabinti ir paverkti kartu. Aš žinau man sunku, bet tau tūkstantį kartų turi būti sunkiau....Aš tai labai bijau metų sukakties. Ir pati nesuprantu kodėl, bijau kaip reiks išgyventi tą dieną. Toks jausmas, kad tą dieną VĖL įvyks kažkoks lūžis ar sprogimas – nežinau mintyse, pasąmonėje, o gal ir realiame mano gyvenime... Bijau tokio koks jis buvo prieš metus tą dieną. ...

Dėkoju, merginos, ačiū.
Aš irgi labai bijojau tos dienos, atrodė kad vėl visas tas košmaras pasikartos...
Bet ne, ji praėjo, laikiausi, tik vakare atsigulusi išsiverkiau. Gal tiesiog nebuvo laiko, nes viskas baisiai įtemptai pas mus dabar, kai nėra mašinos, ieškai kur pasisikolinti, leki pasiimti, leki kur reikia, po to atiduoti...
Norėjau viena pasėdėti, pakalbėti su ja mintimis, neišėjo, na bet tai niekada ne vėlu....
Tik tiek, kad baisiai kvailai jaučiausi, svaigo galva, ir šiaip nesisiekė, bent jau man taip atrodė...

Pirmadienį buvo dar tik 3 mėnesiai, kai JO nebeturiu šalia... O gal NET 3 mėnesiai? Žodžiu, buvo taip liūdna, kad visą naktį praverkiau...
O nuo antradienio galva tiesiog "sprogsta" iš skausmo. Jau kelintą kartą per šį mėnesį po kelias paras taip... Neramu darosi. Šiandien norėjau nueiti pas gydytoją, bet nesigavo, nes Martynas visą dieną vemia neaišku dėl ko... O man su TOKIA patirtimi ir tokia psichologine būsena vis pačios baisiausios mintys į galvą lenda... Bijau kiekvienos smulkmenos...
Papildyta:
Jennifer, užuojauta tau. Jau metai.... Kiek daug...

Brangioji, tikrai nueik pas gydytoją, nebeleisk sau taip kentėti. O Martynas galbūt vemia, nes dabar siaučia virusas, pasireiškia stipriu vėmimu, bet trunka tik apie pusę paros, reikia kuo daugiau skysčių gert, aišku vistiek reiktų vaiko gydytojai pranešt.