Angelėlių mamyčių svetainė

Ir aš tikėjau ir visi aplinkiniai tikino, kad du kartus taip pasikartoti negali, deja... mano patirtis tokia, kad tai įvyko dukart...
Suprantu, kad sunku prisiversti negalvoti, nesvarstyti ir neplanuoti... juk niekad nesužinosi, jei nebandysi...
Esu dėkinga Dievuliui, kad suteikė laimę džiaugtis dviem mažuliais, savo saulytėmis... o tadai kai laukiau jų atėjimo labai, labai bijojau.

Tačiau stengiuosi net negalvoti, kad taokia galimybė yra. Viskas bus gerai ir kitaip būti negali! Antraip......... .........

Aš ryt sužinosiu kraujo (Genet. tyr.) atsakymus, kaip baugu

viskas bus gerai, Rasele, pamatysi, ir laikui atejus dziaugsites savuoju stebukleliu.
Tik zinote,as zinau, kad musu, turinciu angelelius, antriems ar tretiems vaikeliams be galo pasiseks, nes mes juos auginsime visiskai kitaip nei auginome savo angelelius ar kitos, nepatyrusios (aciu Dievui) sios netekties...
Bent jau mano poziuris i vaiko auginima ir jo branginima kardinaliai pasikeite...

Tu esi labai stipri, kad po dviejų vaikučių netekčių, sugebėjai atsistiesti ir susilaukti dviejų stebukliukų.
Asmeniškai aš net neįsivaizduoju, kaip reiktų vėl tam ryžtis, jeigu ir šis kartas būtų nesėkmingas.



Viskas bus gerai, kitaip ir būti negali. Nors puikiai tave suprantu, kai skambinau gydytojai sužinoti rezultatų galvojau, kad žodžio neištarsiu, taip bijojau.



Visiškai su tavim sutinku. Nes po tokių likimo smūgių ne tik, kad į vaiką kitaip pradeda žiūrėti ir kitaip jį vertinti, bendrai pasikeičia požiūris į gyvenimą.

Jennifer parašyk kaip tau sekasi, ką veiki per dienas, gal jau darbą turi?
Labai laukiam žinių iš tavęs.

Nuostabūs žodžiai, na labai visom reikia tikėti, kad tai, kas baisiausia, jau praeity.
Teodora, džiugu, kad nepalūžai, ištvėrei, ir sulaukei dviejų stebuklėlių.




Tikrai viskas bus gerai
Aš tai tiek bijojau tų genetinių tyrimų, kad net nesidariau, nors gydytoja labai ir nesiūlė, tačiau išrašė siuntimą į prenatalinį centrą, išsamiai echoskopijai.



Tikrai Jennifer, parašyk daugiau, kaip tau ten sekasi.

Sveikutės, mamytės.
Pagaliau galiu lengviau atsipūsti: gydytojai (neurologas ir okulistas) nustatė, kad man viso labo paūmėjo migrena nuo ilgalaikio streso. O aš jau buvau pagalvojusi kai ką negero (Aliukui buvo smegenų auglys), nes požymiai buvo analogiški... Bet dabar viskas jau gerai, geriu vaistus - ir tiek. Viskas, kas yra pagydoma, - yra puiku!
O Jūs, nėštukės, gerai nusiteikit - ir viskas bus gerai. O ir genetiniai tyrimai ne šimtaprocentiniai: žinau porą mamyčių, kurioms tyrimai buvo blogi, bet jos atsisakė daryti abortą - dabar abi augina kuo sveikiausius vaikus... Žinoma, būna visko. Betgi mums jau skausmo per akis, laikas ir džiaugsmui apsilankyti... Nes kas patikės, jei pačios netikėsim?

Dar kartą besilaukinčioms stiprybės, pasistenkite dėl tų ateinančių būti stiprios , patikėkit visas nerimas ir baimė jiems persiduoda... tikrai viskas bus gerai
O dabar žodelis Jennifer - suprantu, kad esi pikta ant daktarų, pasaulio ir t.t., bet patikėk manim, tada prieš aštuonis metus ir aš maniau, kad niekada pasaulis nebebus toks koks buvo ir niekas nuo to skausmo neišvaduos, bet tikrai laikas - gydytojas, nors ir labai po truputį, bet gydo... žinoma skausmas širdelėj visada liks, bet jis su laiku visai kitokią prasmę įgauna... laikykis, stiprinkis ir neprarask vilties

nu ka merginos, sedziu kol kas dar namie, vis pavalau po truputi ka gaunu ir tiek. Einu i parduotuves, shopinuosi
siaip nieko naujo, rankiosiuos po truputeli namelius kol susirinksiu pilnai, tada jau bus ciki
Teodora, dekoju tau uz man dedikuotus zodzius, bet kiekvienas esame asmenybe, individas, kiekvienas visiskai kitaip isgyvename bet koki stresa ar laime, kiekvienam viskas buna kitaip...

Suprantu tave... suprantu, kad tau kitaip negu man, ar kuriam kitam... Laikykis ir neprarask vilties, juolab ... juk JI žadėjo sugrįžti Beje gyvenimas juda ir juda į priekį...

Labas visoms,
Aš savo dukrelės netekau jau seniai (1998 m.). Patikėkit žinau kaip skauda. Ir aš, kaip ir jūs, labai ilgą laiką buvau kažkokioje keistoje nesvarumo būsenoje, tarsi kosmose, tarsi akvariume.... Atrodo gyveni, bet gyvenimas kažkaip keistai pro tave praeina.... Ir aplinkinį pasaulį stebėjau iš šono, kaip pro stiklą, atrodė, kad tame pasaulyje manęs nėra.... Užuojautos mane kaip su peiliu pjovė.... O dvasinį skausmą jaučiau fiziškai, atrodė, kad pyštu, kad sproginėju iš vidaus.... Norėdavosi įlysti į kokį kampą, suspausti save rankomis, užsimerkt ir išnykt.... O svetimas džiaugsmas ir laimė, tai akivaizdus pasityčiojimas iš manęs ir mano netekties skausmo....

Dabar, kai praėjo jau nemažai laiko, galiu pasakyti.... tas skausmas nė truputėlio nesumažėjo.... Aš paprasčiausiai su juo susigyvenau. Dabar žinau, kad jei vieną dieną jo nebejausčiau, nebežinočiau kaip reiktų gyventi toliau. Supratau, kad tas skausmas yra tai kas liko po mano dukrelės, vadinasi tai meilė, tai mano turtas. Ir jei to skausmo nebejausčiau, reikštų, kad aš pamiršau savo vaiką... Todėl aš tą skausmą prisijaukinau ir labai branginu, todėl jis manęs nebesprogdina iš vidaus, nebedrasko.... Kai aš tai supratau man pasidarė šviesiau ir ramiau gyventi. Gyvenimas nebebėga pro šalį, aš vėl gyvenu.... Dabar turiu ir antrą dukrą, katik atšventėm jos šeštąjį gimtadienį . Dar vienas dalykas ką galiu pasakyti yra tai, kad netekties skausmas mane išmokė pažinti, pajausti net pačias mažiausias, tiesiog mikroskopines laikės daleles. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad aš esu laiminga, nors ir skauda....

Kartais laimė skraido ore, mažytėmis dalelėmis, paprasčiausiai įkvėpkite ir pajusite kaip kvepia laimė. Kas gali žnoti, gal tas laimės dulkeles jums siunčia jūsų angeliukai, gal tai jų dovana už jūsų meilę. Būkit stiprios, nepalūžkit.... Jūsų kažkam labai labai reikia. Patikėkit aš žinau...

Užjaučiu ir žaviuosi tavim Teodora. Vadinasi, tu esi labai stiprus žmogus, jei sugebėjai tai pakelti netgi du kartus. O kaip tau sekėsi lauktis kitų vaikučių, negi neaplankydavo sunkios mintys, kaip sugebėjai jas nugalėt?


Aš visu 100 proc. pritariu tavo mintims! Nuostabiai parašei, labai sujaudinai, iki širdies gelmių... Jaučiu, kad dabar tai su manim vyksta: jaukinuosi tas mintis, tą skausmą, susigyvenu...
Tik žinau, kad su vaikučio praradimu praradau kažkokią dalį savęs, tarsi sugebėjimą išgyventi džiaugsmo, laimės pilnatvę.... tarsi paskutines daleles vaikiškumo... tarsi tikėjimą absoliučiu gėriu... dar nežinau... matyt dar pasaulis neįgavo savo spalvų.