Angelėlių mamyčių svetainė

Verkiu,zinai skaitau ir viskas kaip tikrovei,atsimenu ta angeliuko portreta ir kaip Aleksiukas i ji ziuredavo labiau,nei i musu spalvotus balionus.

Tu teisi: būtent tą angeliuką nunešiau dailininkui iškalti ant paminklo...
Žinai, o juk dar tebeturiu du iš tų Aliuko balionų: tavo dovanotą delfiną ir Editos zuikį - jie iki šiol laikosi, nei kiek neišsileido. Primena Aliuką... Bet labiausiai primena mano darbo kalendorius, nes tai buvo mėgstamiausia Aliuko "knyga".

Tas angeliukas atrodis labai graziai.Ar turi dar vejo maluneli?Gal nunesk ji ant kapu,cia tik pasiulimas,o padaryk kaip pati nori,ar sirdele tau sako.Zinai ant vieno kapo maciau pastatyta vejo maluneli,tai iskart supratau,kad tai leliuko kapas.Man labai grazu ir pradedu galvot,gal Aleksiukas su juo pazaistu....Nu va jau pradedu nesamones rasyti,bet zinok tikiu,kad jie yra salia musu,tik mes juos nematom ir negirdim

Žinai, gal čia tik sutapimas, bet vėjo malūnėlis isšskrido iš balkono būtent Aliuko laidotuvių dieną... Liko tik kotelis.

Na gal ir gerai,nes mes nezinom kur gi jis nuskrido? ir dar tokia diena

"Jei likimas uždėjo tau ant širdies kryželį "+,
Uždėk tikėjimo brūkšniuką - turėsi žvaigždelę "*".
Jei gyvenimas nubrėžė tau aštrų minusą "-",
Pridėk svajonės spinduliuką - turėsi pliusiuką "+".
Jei piktas angelas suplėšė paskutinę viltį,
Surinki skutelius, iš jų užkurki laužą ir turėsi kur sušilti..."

(Ilona Bumblauskienė)

Kurį laiką neskaičiau ir net negalėjau skaityt jūsų paskutinių žinučių... nes kai atsidariau ir perskaičiau apie ką ir ką jūs rašot ... galvojau, kad plyš širdis.... Verkiau visą parą (tikrai neperdedu), paskui sakiau, kad pas jus daugiau nebeužeisiu... Tesą pasakius, sirgau vos ne savaitę....

Dabar jūs man, kvailai, pasakykit... Ko jūs siekiat su tais savo eilėraščiais ir kitais širdį draskančiais dalykais?...

Aš išgyvenau visas vaiko netekties ir gedulo stadijas, bet savęs ir kitų kankinimu užsiiminėti man niekad nebuvo kilusi mintis... Aš labai labai Jūsų atsiprašau, bet negaliu pateisinti tokių dalykų... Jei norit, galit mane vadinti beširde ar dar kitaip, bet aš jūsų nesuprantu ir turbūt nesuprasiu niekada...

Negi negana to, kad ir taip skauda? Negi reikia tas žaizdas dar pagilinti ir dar ant jų užpilti sieros rūgšties? Negi negana jums to skausmo???? Nežinau kaip jums, bet man jo užteks dar keliems gyvenimams...Dar kartą atsiprašau, bet aš manau, kad tik nesveikas žmogus gali tokiais žiauriais dalykais užsiimti. Man tai atrodo žiauriau nei žiauru... Manau, kad jums būtų pats laikas kreiptis į specialistus. Jei jums kyla noras save taip žiauriai kankinti..., kokio velnio jūs tai darote viešai ir kankinate kitus?

Ar Jūs galit atsakyti už savo "poetines iliustracijas"? Ar jūs galit pagalvoti, kaip dabar gali jaustis mama, kuri tik ką palaidojo savo vaiką ir galbūt nėra tokia stipri kaip jūs? Ar dar mažai Lietuvoje savižudybių??? Tiesą pasakius, man trūksta žodžių... Be to, aš galbūt pasirodysiu dar žiauresnė, bet tokių, kurios be netekties skausmo dar ir specialiai save papildomai skaudina, aš niekad neužjausiu ir nepalaikysiu. Iš vis nesuprantu, kaip galima savo skausmą ir savo netektį iškelti aukščiau, virš savo mirusio vaikučio meilės ir Jūsų jausmų jam... Jūs esat egoistės... Nesuprantu, kaip galima savęs labiau gailėti ir labiau save mylėti nei savo mirusį vaiką? Negi jūs nesuprantat, kad Jūs turit puoselėti ne netekties skausmą, o meilę savo vaikui?

Silpnų žmonių net ir Dievas nesaugoja.... O stipriems siunčia išbandymus...

Tiesą pasakius, aš nebežinau ar Jūs manim dar patikėsit, bet aš Jums linkiu didelės stiprybės. Būkit geros, apgalvokit savo jausmus, pabandykit suprasti savo skausmą ir ir pabandykite suprasti ar tas skausmas tikrai yra didesnis už Jūsų vaikučio meilę. Ir nebūkit tokios žiaurios sau ir kitiems... Negi nė karto sau nesakėte, kad joks žmogus nenusipelnė tokio skausmo kaip vaiko netektis? Jūs nepykit, bet man tie "eilėraščiai" pasirodė per žiaurūs...

Būkit sveikos ir stiprios.

-Lauryte-, kiekvienas žmogus savaip išgyvena savo skausmą. Nepyk, bet jei jau tu taip reaguoji, tai kam visa tai skaitai, ko tada išvis čia ateini į šį skyrelį. Juk jokios prievartos nėra. Mes ateiname čia, kad pasidalintume savo skausmu ir viena kitą palaikytume, prie ko čia žiaurumai ir kankinimai, mes čia tik išsiliejame. Kažkas savo skausmą išlieja eilėraščiais ir aš nematau nieko blogo. Juk lengviau kai gali su kažkuo pasidalinti savo skausmu, ypač su tuo, kuris tai supranta. Paverkiam kartu, šiek tiek atlėgsta ir toliau gyvenam. Niekas čia nieko neskatina žudytis, o jei tokios mintys kam kyla, tai tegul ir kreipiasi į specialistus.

-Lauryte-, nepyk, bet tu tikrai neteisi.Aš šitame skyrelyje esu parašiusi kelias kartelius, bet paskaitinėju jį dažnai, tik nekyla rankos rašyti... Nors savo Karoliuką jau paleidau, bet apie jį galvoju kasdien...NETEISK,IR NEBŪSI TEISIAMAS - labai prasmingi žodžiai, įsigilink į juos.. Pritariu Beanai, nelysk i sitą temą, jeigu ji tave taip veikia, jeigu tu visus šitus išgyvenimus matai iš savo varpinės, bet jokiu būdu nesmerk , neteisk ir nekritikuok čia besilankančių mamų.Tu neturi jokios teisės taip rašyti.Dar kartą atleis, jei tave skaudinu, bet tavo žodžiai mane suglumino...

O aš iš dalies pritariu Laurytei. Aš taip pat stengiuosi čia rečiau užeit, nes niekas juk nepasikeis- verksi skaitydama eiles, ar užsiversi kitais darbais-rūpesčiais, mintimis ir t.t. it stengsies toliau normaliai gyventi. Bet tai nesiskaito, kad pamiršau savo vaiką, nustojau jį mylėt ar panašiai. Paprasčiausia savęs gailėtis yra lengviausia, bet tas gailestis nepadeda gyventi nei kiek. Paprasčiausiai Rugiaveidei dar viskas labai labai šviežia ir skaudu. Dar žaizdos šviežios, todėl ji ir stengiasi išsikalbėti, jei ne savo mintimis, tai bet kitų eilėmis. Bet tai tikrai gaunasi savęs kankinimas. Iš savo patirties galiu pasakyt, kad pirmas pusmetis irgi buvo juodas. Jo net nepamenu. Kol atėjo supratimas- kad tai tik savęs gailėjimas. Ir jei šio jausmo „neišaugsiu“ nežinau kaip reiks toliau gyvent. Gal geriau kažkokios veiklos imtis (dieve kaip banaliai skamba), o ne tokių eilių ieškot ir rašinėt....Paprasčiausiai užmušt tas mintis kažkokia veikla, pagaliau išmokt jas „išjungti“ vien tam kad neišprotėtum... Bet, Rugiaveide, jei tau taip geriau – tai daryk kaip nori, svarbu kad tik tau geriau būtų. ... Aš jų stengiuosi net neskaityt, nes tai nieko gero neduos, tik ašaras.

-Lauryte-, kaip gaila, kad šituo pasisakymu, tu užgesinai visus ankstesnius (tiek šioje temelėje, tiek temelėje "Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?") savo pasisakymus. Tiesiog sunku dabar tavim tikėti, o aš laikiau Tave pavyzdžiu, kaip reikia kovoti su netekties liūdesiu.
Aš dalinai pritariu tavo minčiai, kad nereikia savęs gailėtis, bet juk tu pati sakei, kad yra tas etapas, kuomet gaili savęs, tiesiog reikia jį praeiti. Galbūt Rugiaveidė dabar būtent tai išgyvena.
Tiesiog tavo šitame pasisakyme per daug priekaištų mums (nors ne visos čia rašom eilėraščius ir širdį veriančius žodžius), jis piktas. Galbūt tai rodo, kad tu dar neįveikei savojo skausmo.
O čia rašyti galim visos ir viską, kas dedasi mūsų širdyse, tiesiog tiems kam sunku skaityti, lai neskaito. Juk esam laisvi žmonės.
Toks įspūdis, jog ankstesni tavo postai ir šis tarsi dviejų skirtingų žmonių.

Aš džiaugiuosi, kad sunkiausiu momentu, atradau šį skyrelį, kad galėjau išlieti savo jausmus. Man asmeniškai tai buvo geriau už bet kokį psichologą. Aš atėjau čia, radau mane suprantančių žmonių ir tai man padėjo atsistoti ant kojų, nes tie kas to nepatyrė, niekada tavęs nesupras. O ir nesuprantu kodėl jausmų išliejimas jums atrodo kaip savęs kankinimas. Na rado žmogus kokį eilėraštį, paverkė skaitydamas (juk kartais tik tiek ir reikia) pasidalino su kitais ir gal jam nuo to lengviau pasidarė. Mes juk skirtingi, vieni kaip tik nori pasidalinti ir galbūt taip palengvinti savo kančią, kitas užsidaro savyje ir ten viską išgyvena. Tad nereikia iš karto užsipulti žmonių, kurie kitaip visa tai pergyvena. Sutinku su vilda, kad geriausia yra užsiimti kokia nors veikla, bet ir žinau, kaip tuo momentu nieko nesinori. Pati visą mėnesį po laidotuvių nieko nedariau, tik verkiau, verkiau dėl savęs, verkiau dėl kitų, patyrusių šį skausmą, negėriau raminančių, o leidau savo jausmams ištrūkti, bet gal to ir reikėjo, kad pagaliau vėl galėčiau pradėti gyventi. Man būtų daug sunkiau buvę, jei būčiau bandžiusi visa tai laikyti savyje, galbūt tada ir būčiau palūžusi, o dabar aš vėl po truputį pradedu gyventi, o kai užeina silpnumo akimirkos, ateinu čia, paverkiu ir vėl judu į priekį. Jei kuriai nors per sunku skaityti čia žinutes, tegul neskaito, juk niekas neliepia.