Angelėlių mamyčių svetainė

Būtent, kad čia yra forumas ir kiekvienas turim išsakyti savo nuomonę, bet ne įžeidinėti vienas kitą. O Laurytės pasisakymas gavosi tikrai įžeidus. Ir kas čia per šoko terapijos, mes čia ne šokiruoti viena kitą ateinam, o palaikyti. Reikėtų gerai pagalvoti prieš rašant ką nors ar tai neįžeis ir neįskaudins kitų žmonių. Jei ji norėjo parašyti, kad nustokit savęs gailėti, tai buvo galima parašyti ir be įžeidinėjimų. Juk jeigu aš kitaip išgyvenu savo nelaimę ir kartais paverkiu, tai ką aš jau iškarto nesveika ir man reikia specialistų pagalbos.
Ir aplamai baigiam teršti šitą temą. Ne pykčiams ji buvo sukurta. O ir darosi jau šlykštu skaityti kaltinimus viena kitai.

Aciu uz man skirtus zodzius....
Ne mano forumas, as neturiu jokios teises i ji, tik sukureme sia temele pasidalinti savo skausmu, o ne skaudinti vienai kita.
As neprisiimu jokiu lauru, mes buvome anksciau labai draugiskos ir tai labai padejo mums isgyventi si baisu skausma. Bet dabar netgi nebera jokio noro cia ateiti, kai vyksta tokie dalykai. Mums sis skyrelis gal jau ir nebereikalingas, tad as agalvoju, tegul lankosi tos, kurioms to reikia. Man nereikia kad mane kas teistu ar aukstintu, todel labai graziai su jumis visomis atsisveikinu. Negrazbyliausiu, tiesiog palinkesiu visoms sekmes... Su daugeliu is jusu buvo labai malonu susipazinti.

Jennifer, manau nekreipk tu dėmesio į tuos visus komentarus, visada atsiranda žmonių, kurie baisiai viskuo nepatenkinti. Juk tas skausmas niekur nepasitraukė, tai kodėl dabar jau šis skyrelis mums nebereikalingas. Kodėl mes dabar turim nustoti bendrauti? Gal geriau nusispjauti ant užgaulių žinučių ir jas paprasčiausiai ignoruoti.

Pritariu. Nors gal ir neišeis tų žinučių visiškai ignoruoti, bet...
Beje, Jennifer, aš atėjau į šį skyrelį pirmiausia dėka tavęs, nes man buvo artimos tavo mintys (nors gal ir ne visos) ir, žinoma, eilės... O paskui atsirado ir daugiau internetinių pažįstamų, kurių mintis buvo įdomu skaityti.
Neskubėk, Jennifer, dar pagalvok. Nes ir aš be galo pykau, bet dėka kitų mamų palaikymo - ar net nepritarimo - neišėjau staiga, nors ir maniau tai padaryti... iš pykčio. Bet pyktis - blogas patarėjas. Tai supratau palaipsniui, vertindama visus pliusus ir minusus, keliaudama su Aliuku per jo ligą...

Moterys,kokios jūs piktos ir pilnos nepakantumo.Perskaičiau jūsų skyrelį ne viena kartą ir tikrai pritariu kai kurioms Laurytės mintims.Nesu visai nutolusi nuo šių problemų,bet blaiviausiai situaciją vertina Laurytė.Jenifer,tavo skausmas begalinis,bet kas tau davė teisę kažkam drausti lankytis šioje temoje.Diagnozė aiški:susireikšminimas ir savęs gailestis Jūs tokia pikta.Ne pavyzdys kitoms .Poezija puikus būdas nuraminti save,žinau tai iš savo patirties tai tikrai nuramina,lyg ir terapija.Manęs ji neužgauna nes jei jaučiu,kad bus skaudu ir per sunku neskaitau.Rašyk ir toliau Rugiaveide.Tai tikrai padeda Nieko baisaus Laurytės pasisakymuose nematau ir baikite bartis daugiau atlaidumo viena kitai .Artėja Kalėdos susitaikymo atleidimo metas.Galėtumėt pykti ant Laurytėsjei ji pati nebūtų to patyrusi,bet ji pakėlė šį skausmą.Mokykitės iš jos stiprybės.Jenifer gerai pamastyk,tik Dievas ar likimas viską apsprendžia bet kur nereikia šitaip įsižeisti.

Jennifer, neišeik. Išeisiu aš. Tu turi teisę manęs to prašyti. Tiesą pasakius, aš nujaučiau, kad taip ir bus. Ir aš gerbsiu šį tavo norą. Nuoširdžiai sakau. Aš pati pastačiau ant kortos, iki šiol gerą, savo vardą. Bet... Bet kažkas turi prisiimti pabaisos vaidmenį. Kažkas turi pasakyti tą "pabaisišką tiesą". Aš esu tikra, kad jūsų artimųjų tarpe yra nemažai žmonių, kurie galvoja panašiai kaip ir aš. Tiesiog jums nieko nepasako, nes bijo jus įžeist. Aš pati savo skausmo istorijoje turėjau tokį pabaisą. Ir tik praėjus geram laiko gabalui supratau, kad jis buvo labai teisus. Paklauskit ar aš jam padėkojau... Ne... Dar ne... Vis dar nedrįstu, labai jau daug visokių piktų dalykų tam žmogui prišnekėjau... Bet, pradžią atsiprašymui jau padariau, aš pasielgiau taip kaip jis. Aš sutinku su visais jūsų išsakytais epitetais skirtais man. Dabar jūs manęs nekenčiate, pykstate, nes jums dar labai skauda, jūs dar buvote nepasiruošusios tam. Bet kažkas kažkada vistiek būtų tai padaręs. Vistik gerai, kad tas "kažkas" yra kažkokia virtualios erdvės "oreivė", o ne jums artimas žmogus. Ant manęs pykti paprasčiau, nes aš jums niekas, aš jums tik- skaudųs žodžiai perskaityti kompiuterio ekrane. Deja, nuo šitokio skausmo pasveikti neįmanoma. Bet atsigauti įmanoma, reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti (prisimenate Ozo šalies burtininką?...)...

Kagi, asisveikinu. Būkit sveikos ir "atlantiškai" stiprios. Gydykit savo skausmo žaizdas, bet nepraraskite savęs. Nors ir neberašysiu jums, bet aš visad būsiu su jumis ir visada jus palaikysiu. Tikiuosi po kažkiek laiko Jennifer įsteigs temą "Aš atsigavau...", o rugiaveidė rašys linksmesnes eiles. Likit sveikos

Laurytės mintys dėl „papurtymo“ naujam gyvenimui man artimos. Iš savo skaudžios patirties galiu pasakyt, kad kartais tas pabarimas ar taip vadinamas „šaltas dušas“ tikrai geriau nei užuojautos ir paglostymai (nors aišku ir jų reikia, tai sakyčiau lyg skirtingi etapai, kuriuos turime praeiti). Kai emocijos aptemdo protą ir mintis, reikia kad pašalinis žmogus pasakytų – va dabar turi sustoti ir pradėti blaiviai mąstyti. Galbūt net pabarti (nes gražiais žodžiais tai pasakytų kalbų aš tuo metu net „negirdėjau“, o va barimo teko...). Pradėti gyventi. Kaip tai sunku bebūtų, bet bent po mažą žingsnelį, pradėti kurti planus. Yra laikas verkti ir yra laikas pradėti galvoti, kad gyvenimas dar nesibaigė. Džiaugiuosi matydama, kad Jennifer vėl gyvena. Nemanau, kad tas netekties skausmas sumažėjo, bet atsirado dar ir noras gyventi. Todėl nepradėkit mergaitės pyktis dėl kitokios nuomonės. Kartais gal tikrai geriau išklausyti ir pabandyti suprasti o ką norėjo tas žmogus pasakyt. Nemanau, kad Laurytė norėjo kažką įžeisti. Todėl lauryt, Jennifer, na nesipykit ir nereikia nei vienai nei kitai pabėgt. Bėgimas ne išeitis.

Nors as tik pasaline sitam skyrelyje, noriu paprasyti, kad niekur mamytes neiseitumet, o ypac Jennifer. Daug uzvestu panasiu skyreliu, bet ne viena mamyte nepadare tokio darbo, kaip kad subure kitas, padejo joms atsipalaiduoti, issikalbeti, issiverkti...Manau, kad padarytas is tiesu labai didelis darbas, sukurta be galo reikalinga tema, kurioje ne tik galima ieskotis paguodos, bet ir apskritai stiprybes, padeti sau susidelioti vertybes i vietas...
Lauryte manyciau suklydo, uzsipuolusi lyg ir viena zmogu, Rugiaveide, bet norejo pasirodo visiskai ne to...Norejo jums visoms padeti, norejo, kad jums ne taip skaudetu, nors manau didesne pagalba yra sio skyrelio egzistavimas, jusu mintys, pokalbiai...
Paziurekit kiek yra zmoniu skaitanciu si skyreli, bet nieko nerasanciu. Negalima jo apleisti, galbut jis reikalingas daugiau nei galite isivaizduoti...
O Jennifer visai ne pikta. Ji manyciau tiesiog jauciasi lyg ir atsakinga uz sias mamytes, kas yra visiskai naturalu, nes ji jas aplink save subure, ir ji nenori, kad jos butu skaudinamos, izeidinejamos ar pan.
Paspauskit vienos kitoms rankas ir vel bukit drauge

Seniai šitoje temoje rašiau, gal jau nebuvo poreikio rašyti. Kai man buvo sunku čia radau paguodą, pagalbą. Tik čia išsipasakojau savo sielvartą ir man tikrai padėjo.
O dabar liūdna žiūrėti, skaityti. Niekam nepriekaištausiu, bet matau čia kilusi sumaištis sukėlė daugelio pyktį.
Šiandien per visą dieną nuo 11h niekas neberašo, nejaugi pabėgsite visos

Nežinau, ar turiu teisę čia rašyti... stebėjau viską iš šono. Tai mačiau, tik tai, kas matosi... apie tai ir kalbu. Nieko nesikėsinu įžeisti, įskaudinti, todėl iš anksto atsiprašau, jei taip vis tik nutiktų.

Sako, kad didelis skausmas žmogų išgrynina, jis tampa daug tauresnis, geresnis sau ir aplinkiniams. Matau, kad tai absoliuti tiesa. Bet tai liečia tik jau iškentėtą, išgyventą, nebe tokį aštrų skausmą. O kol tai pavyksta, matyt, pereinama daug stadijų, ne tik gedėjimo, bet ir pykčio.

Mes, nepatyrusios šio griaunančio skausmo, sutinkame, kad jūs, tai patyrusios, turite teisę pykti ant viso pasaulio; mes jaučiamės kaltos, kad turime gyvus vaikus ir skaudiname tuo reginiu jus; mes žinome, kad pykdome jus žodžiais, kurių prasmė jums jau visai kitokia, nei mums ir vistiek niekad nerandame tinkamų... Mes manome, kad mums labai sunku su jumis, jūs - kad su mumis (be to, mes net nenutuokiame, kas yra išties sunku); Mes manome, kad tai žinodamos nors šiek tiek suprantame jus, o jūs žinote, kad taip nėra... Ir nežinau, ar visa tai gali būti kitaip. Tikriausiai ne, kai pasaulis jums suskilęs į dvi dalis: vienoje - jūs, kitoje - laimingi...

Skaitant šią temą, kur dalinatės užuojauta supratimu ir gerumu tokiems pat, kaip ir jūs, buvo keista pamatyti tiek pykčio saviškiui, tik jau šiek tiek kitokiam (lyg jus išdavusiam, lyg pas beveik laimingus pasitraukusiam...turiu omeny Laurytę). Bet geriau įsižiūrėjus ir čia viskas taip, kaip ir turi būti. Vienoje pusėje skausmas ir pyktis, kitoje - skausmas ir išmintis.

Šioje vietoje tiesiog vėl pamačiau konfliktą, šį kartą - jau skausmą patyrusių, bet dar jo neišgyvenusių ir jau visa tai praėjusių. Ar gali pirmieji teigti, jog supranta, ką žino antrieji ir, kad jie neteisūs? Ko gero, kaip ir mes visi, gali tik taip manyti... O antrieji, už tą manymą galėtų irgi pykti, bet, kaip jau sakiau, matome, kad begalinis iškentėtas skausmas išgrynina...

Su pagarba jūsų skausmui ir linkėjimais jūsų gyvenimui

Pritariu Atogrąžai 100 proc.Be reikalo pasmerkėt Lauryte,juk ji jau įveikė skausmą ir nori parodyti jums ,kad tai įmanoma.Pagalvokite ar verta pykti už tai ,kad žmogus nori padėti.Tokie įsižeidimai truputį juokingi,moterys jūs suaugusios.O elgiatės kaip mergaitės,va man nepatiko ir išeinu.

Mielosios,
labai seniai nieko nerašiau. Pasibaigė pooperacinės atostogos, prasidėjo darbai ir užsisukau.
Po ilgo laiko tarpo kažkaip staiga atėjo toks begalinis noras vėl paskaityti Jūsų mintis, Rugiaveidės siunčiamus eileraščius... pasijutau kaip namie, draugų apsuptyje.
Neleiskime griūti tam, ką ilgai puoselėjome. Neleiskime pykčio, agresijos ir nepasitenkinimo pliūpsniams gadinti šitą skyrelį.
Likime visos, neįšeikime ir nebeskaudinkime vienos kitų. Išlaikykime tą šiltą ir paguodos kupiną atmosferą. Per daug skausmo mūsų gyvenime jau buvo, nedidinkime. Supraskime viena kitą ir grįžkime prašau prie įprastinių savo mielų ir šiltų pokalbių.

Rugiaveide, manau, dabar praverstų eileraštis sutaikantis ir atnešantis ramybę dūšiai. Ačiū už juos, jie nuostabūs!