Angelėlių mamyčių svetainė

Na, pasiskaičiau aš čia kai kurių mamų nuomones ir pasiūlymus.
- Lauryte-, "ačiū" už šoko terapiją (tau pavyko mane įskaudinti ir laikinai "išmušti iš vėžių") ir "paprotinimą", ką ir kada turiu daryti. Ir, tiesą sakant, niekaip nesuprantu, kam tą temą išvis skaityti reikia, jeigu tai tave skaudina? Jei mane skaudina, tai ir nelendu.
O aš pasilieku prie savo nuomonės. Pažįstu nemažai žmonių, kurie gerbia mano apsisprendimą, bet patys taip elgtis negali. Aš juos irgi gerbiu ir po prievarta savo nuomonės nebruku. Rezultate mes kuo puikiausiai bendraujame ir vieni kitus suprantame.
Eilės - būtent eilės - skausmo, vilties, liūdesio, džiaugsmo - buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, padėjusių man ištverti visą tą be galo sunkų laikotarpį. Man palengvėja, išliejus savo jausmus - net ir svetimais, bet tokiais taikliais žodžiais. Juk tas eiles irgi kažkas parašė, ar ne? Ir tiems žmonėms rašymas padėjo ištverti? Juk akivaizdu, kad taip.
Visi žmonės yra skirtingi ir nepakartojami. Kas vienam yra gerai, kitam gali atrodyti blogai. Kas vienam padeda, kitam gali pakenkti.
Džiaugiausi, po Aliuko išėjimo atradusi šią kertelę sielai. Dabar manau, kad veltui dalinausi čia savo jausmais. Ir jau gerai pagalvosiu, prieš čia ką nors rašydama. Iš dalies dėl to, kad vėl bijau būti įskaudinta, iš dalies - kad ši tema tiesiog pasidarė nebemiela.
Ačiū visoms, nepabijojusioms išreikšti nuomonę: Jūsų žinutės mane palaiko. Būtent eilės ir žmonės aplink mane man svarbūs. Bet kuriuo atveju nesiruošiu užsikasti kaip strutis su savo skausmu į smėlį ir nieko nematyti, nieko negirdėti. Tik gerai pagalvosiu, kur iš tikrųjų verta savo slapčiausius jausmus reikšti. O gaila...

Brangi, Rugiaveide, tikrai neverta dėl vieno vienintelio priešiško pasisakymo arba "šoko terapijos", nieko keisti. Tu gyvenk taip, kaip gyvenai ir elkis taip, kaip nori. Man be galo malonu būdavo skaityti tas eiles ir tikrai jos manęs neišgąsdino anei kaip nors pakenkė. Atvirkščiai, džiaugiausi, kad SM radau poezijos, kad ji tokia gili. Nesakau, kad visi, bet daug eilėraščių buvo tarsi mano ir, manau, visų mūsų, sužeistų širdžių aidas. Niekad nekomentavau jų ir nepasisakiau, tiesiog dažnai perskaičius - visi žodžiai bereikšmiai.
Vienok, pritariu Laurytei, kad liūdesys, savigaila ir savigrauža "vaikšto" greta viens kito. To nelinkiu nei tau, nei sau, nei bet kuriai iš mūsų. Reikia keltis, eiti ir gyventi. Buvo daug daugiau pasisakymų ir tikrai ne tavo, kuriuose be galo daug pesimizmo, savęs gailėjimo ir susireikšminimo. Tų mamyčių net neįmanoma paguosti, nes jos neleidžia to daryti - "šiukštu neišbaidykit mirties ir ilgesio paukštės".
Rugiaveide, tikrai niekur nepabėk. Dalinkis ir toliau savo mintimis ir eilėmis. Čia visų mūsų prieglobstis.

-Lauryte_, man atrodo tu persistengei su ta "šoko terapija" ir įskaudinai ne vieną čia užeinančią mamą. Užeidavom čia tam, kad pasidalinti savo jausmais, o dabar bus baisu ką nors ir rašyti, kad negautum vėl "šalto dušo" dozės. Bandau pažvelgti į visa tai blaiviu protu ir nesmerkti tavęs, nes galbūt tau dar labai skauda ir tu paprasčiausiai taip į viską reaguoji. Bet jei tavo tokią žinutę būčiau skaičiusi tik palaidojusi savo vaiką, tai ne tik, kad nebūtų man padėję, bet gerokai palaužę. Taigi, dar iškyla klausimas, kas gali sužlugdyti ar tavo žodžiai, ar eilėraščiai. Mums nepriimtinas tavo požiūris, bet juk mes neperšam tau savojo, tad nepiršk ir tu savojo, nuomonę išsakyti galima, bet ne tokiais žiauriais žodžiais, kai išvadinamos nesveikomis tos, kurios kitaip gedi nei tu.


Liūdna ir pikta, kad taip gavosi, bet labai tikiuosi, kad po šito įvykio, nepaliksime šio skyrelio ir toliau šiltai bendrausime, bei palaikysime viena kitą, nes man to labai trūktų

Pasistengsiu nepabėgti... Visgi nesijaučiu šiame skyrelyje taip gerai kaip anksčiau, tad kol kas apsiribosiu skaitymu...

Papildyta:

Ir mes būtinai palaikysime viena kitą...
Beje, aš galvoju, kad turbūt -Laurytė- tebėra gilesnėje depresijoje nei aš, kad ji irgi dar "neprisijaukino" savojo skausmo. Neprisijaukinau jo ir aš, bet tikrai nesu depresijoje. Bet juk būna dienų, kai norisi tiesiog paverkti... Žinau, kad niekas gyvenime nuo to nepasikeis, bet nesu akmens kalnas.
Pamažu bandau įveikti savo liūdesį ir skausmą. Tik man lengviau tai daryti, kai kas nors mane palaiko, o ne vienišai...

Būtent, kad šiuo sunkiu laikotarpiu norisi ne pasmerkimo ar pamokymo kaip gyventi, kaip liūdėti ir t.t. o paprasčiausio palaikymo, supratimo ir šilto žodžio. O ir verkimas nėra nusikaltimas. Kai mano mergytė gulėjo reanimacijoje, neleidau sau verkti, nenorėjau, kad ji jaustų mano nerimą ir skausmą, nes aš tikiu ryšiu tarp mamos ir vaiko. Galvojau sprogsiu, išprotėsiu, juk būtų buvę daug lengviau bent tuo momentu, jei būčiau leidusi sau išsiverkti. O po laidotuvių ilgai negalėjau nuoširdžiai išsiverkti, nors ir verkiau, bet tos ašaros neatnešdavo palengvėjimo, kol vieną dieną pratrūkau ir tik tada jau po truputį pradėjau tiestis. Verkiam tam, kad palengvėtų. O sėdėti užsidarius, tramdyti skausmą ir ašaras nėra pati geriausia išeitis, nes jei aš taip būčiau dariusi, jau seniai būčiau atsidūrusi kokioj psichuškėj.

Tarsi skaitytum mano mintis: aš irgi klinikose prie vaiko nedrįsau verkti, laikiausi kaip uola... pusantrų metų... Neišprotėjau - net to negalėjau sau leisti: kas, be manęs, būtų pasirūpinęs mano vaiku? Neverkiau ir per laidotuves bei mėnesį po jų. Paskui verkiau daug, ir buvo dar sunkiau, nes pagaliau įsisąmoninau, kad tai, kas įvyko, negrįžtamas procesas. Dabar atėjo susitaikymo metas... Tik kaip tai sunku...

sveikos,
ilgokai čia nesilankaiu, o apsilankiusi labai supykau už visas šoko terapijas ir panašiai.
Žinote, kadangi aš sukūriau šį skyrelį, manau turiu teisę, o jei jums atrodo, kad jos neturiu, aš ją sau suteiksiu, ir labai ramiai ir rimtai išprašysiu ponią -Laurytę- iš šio skyrelio.
Nereikia čia mums rodyti savo nepasitenkinimo, tiesiog galima neskaityti, nesilankyti čia ir tiek. Mes neprašėme jūsų išsakyti čia savo nuomonės, o jei jūs pasikraunate skaudindama kitus, tai jau jūsų bėda ir tik jums patarčiau kreiptis į specialistą.
Mes susibūrėme visos maždaug panašiu laiku netekusios savo vaikelių, kalbėjome ir guodėmės kaip mokėjome ir kaip galėjome, mes praėjome šį etapą, dabar turime padėti kitoms, kurios ateina vėliau čia, nebūkime egoistės ir pabaisos, nepavirskite į antžmoges, labai prašau...
O jei kam čia labai nepatinka, paprasčiausias patarimas - NESILANKYKITE ČIA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Va būtent, kad sunkiausia būna, kai pagaliau supranti, kad tai ne sapnas, tai įvyko ir nieko jau nebepakeisi. Gerai atsimenu tą dieną, kai atėjo tas supratimas, neįmanoma apsakyti, kaip tuo momentu buvo sunku, tai supranta tik tas, kas per tą perėjo. Bet tik supratus šią skaudžią tiesą galima pradėti mokytis su tuo gyventi. Pradžioj atrodė labai baisu, kaip reikės su tuo gyventi, kai kiekvieną dieną pramerkus akis tu vėl ir vėl suprasi, kad tai ne košmaras, tai realybė. Svarbiausia yra suprasti, kad reikia ne laukti kada nurims skausmas, bet reikia išmokti su juo gyventi.

-Lauryte- paskaicius tavo pasisakymu zado netekau...kokia teise tu turi teisti sias moteris....kiekvienas zmogus skausma isgyvena savaip...tau niekas nedave teises ju tildyti,neleisti issisakyti...isiskaityk i temos PAVADINIMA...
Dauguma mamu uzeina i si skyreli ir nubraukia asara,nors ir nepasisako viesai,bet manau mintyse palinki mamytems netekusioms savo SPINDULIUKU stiprybes ir palinki siems ANGELIUKAMS ramybes...
Man asmeniskai visada buvo malonu paskaityti Rugiaveides eiliu,jos skleidzia siluma ir meile...
Daznai mes mamos padejuojam - kaip neissimiegojau nakti, kaip pavargau nuo kosiu virimo ir pampersu keitimo, nuo vaiko zyzimo ir keturiu sienu auginant vaikucius...uzejus i si skyreli ir paskaicius - musu bedos = 0, cia MAMOS netekusios savo SPINDULELIU istikruju yra vertos musu pagarbos,ka jos berasytu ir kaip ta isgyventu.
Stiprybes jums!!!!!! Jus esat MAMOS is didziosios raides ir tikiu,kad jums uz jusu asaras ir pasiaukojima Dievas atsilygins...spausit prie sirdies maza zmogeliuka,atejusi i si pasauli,kuris jus vadins MAMYTE...o sitie ANGELIUKAI is aukstai kartu su jumis sypsosis ir pades nepalusti gyvenime...
Su pagarba Damute31

Čia forumas. Ar mes turime teisę kažkam uždrausti lankytis čia? Jenifer, ar nejauti kad kartais per daug sau laurų prisiimdama tipo „šią temą aš sukūriau“. Čia forumas. Galbūt ir kažkieno nuosavybė – bet tikrai ne tavo. . Kas ką nori – tas tą sako.. Ar turime teisę TAI uždrausti? Ar turiu aš teisę ir tu, Jenifer teisę besti pirštu ir sakyt- čia tau ne vieta, nes nepriimtinos tavo mintys? O gal vėl atidarysi naują temą (kaip kažkada mačiau) ir pasakysi- tu tu ir tu čia neini? 
Aš tai pat supratau ką nori Laurytė pasakyti. Ir manau, kad ji iš dalies teisi. NEDARYK SPECIALIAI TO, KAS DIDINTŲ SKAUSMĄ. Nepažįstu Rugiaveidės kaip žmogaus, nežinau, nesuprantu ką jai duoda poezija – ir būtent tokia- ar tai sielai atgaiva- ar ji nuo tokių eilių sustiprėja ir jei darosi bent kiek ramiau – tada aš suprantu ir pateisinu ją, ar kaip tik bando išsiverkti ir save tuo pačiu skaudinti. Bet aš, užėjusi čia ir kažkada taip pat palaidojusi savo vaiką, visų pirma apsiverkiau. Bet mano skausmas jau subrendęs. O tikrai- kaip jaustis mamai, kurios netekties skausmas dar nesubrendęs? Ar ieškodama kažkokios paguodos, supratimo, neras druskos užsipylimui ant žaizdos? Aš būčiau tik po netekties paskaičiusi šių eilių – kurios tikrai yra nuostabios, bet būčiau baigusi išprotėti.... Nes gyventi pradėjau tik tada, kai supratau, kad jei ir toliau kalbėsiu vakare su žvaigždutėmis danguje, ir pati ir savo šeimos narius išvesiu iš proto.
Rugiavede, aš tave palaikau, linkiu ramybės, stiprumo ir noro pačiai sau padėt. Sako gyvenimas gražus. Ateis ir į tavo sielą ramybė. Tik gaila, kad po tokių netekčių ji nebebus tokia, kokia būna pas visus kitus žmones. Laikykis. Bučiuoju.
Jenifer, ir tave palaikau ir bučiuoju.
Tolerancijos tikrai reikia visoms mums.
Ir svarbiausia ramybės.