Globėjai ir įtėviai apie viską

Vat čia globos "malonios" problemos. Nežinau, bet aš siekčiau kol kas netiesiogiai kontroliuoti visus turimus vaikų pinigus. Giminaičių prašyčiau mažų mažiausiai mane informuoti, kiek davė vaikams.

Mūsų namuose taisyklė, kad apie "malonumų" pinigus yra informuoti visi. Yra "bendri" pinigai ir individualūs. Iš savo fondo kiekvienas gali prisidėti prie bendro arba "paremti" "bankrutavusį". Dičkis žino, kiek turi mažiukas, mažiukas - kiek dičkis. Skolinasi, atiduoda . Kartu svarstome kaip pramogausime, ar reikia mamai su draugėmis nueiti į kavinę praleisti valkarą (patikėkit, esu ėjusi ir "galėjau' tik puodelį kavos sau leisti, nes buvo nutarta prisidėti visiems prie kelionės į baseiną ). Po truputį pratiname prie informacijos apie visą šeimos biudžetą. Dičkis kuo daugiau įsitraukia, tuo didėja atsakomybė ir "nenunyksta" mažiuko pinigai, sugrįžta mano duotų pinigų grąža. Aš jam kartais duodu 20 Lt, pasakydama, kad gali išleisti 5 LT. Kiti sugrįžta pas mane. Buvo nemažai problemų dičkiukui pajutus pinigų 'skonį", bet per porą metų pasiekėme, kad aš jų nebejaučiu (gal budrumas nusilpo, bet, rodos, kad viskas tvarkoje ) Pradeda vaikis jausti atstumus tarp noriu ir "galiu sau leisti". Taip pat ir tai, kas leistina su pinigais iš esmės pagal mūsų moralines nuostatas.
Tiesa, yra vienas gan slaptas ir nekontroliuojamas fondas - tai kiekvieno taupyklės. Ten pakliūna pinigai iš neišnaudotų asmeninių fondų . Dažniausiai jie skiriami kieno nors pradžiuginimui.

Jie neslepia,kad gavo.Bet nežinau,ar apkarpyt kišenpinigius ?Nes pvz Žirnis puola leisti savo malonumui.Vyšnia taupo,tai jai duodu.Maniškiai perka tik saldumynus.Arba Pupa-ji gi negavo,o tokio amžiaus vaikui 10Lt nemaža suma.Be to,ji labai saikingai leidžia ir visad turi kažkiek.Duoti,nes anie gavo?Bet kažkaip keistai atrodytų...

Pamaniau pasidalinsiu apie kišenpinigių tvarką mūsų namuose. Vaikai gauna tiek litų, kiek turi metų, savaitei. Nuo tada, kai moka pinigus skaičiuoti, kai kas 5 metų, kai kas 7. Šitie pinigai yra visiškai pilnai vaiko dispozicijai, nori - taupai kažkam, nori - atiduodi elgetai, nori viską "ant karto" išleidi. Jei atsiranda kažkokios pajamos "iš šono" tai niekaip neįtakoja kišenpinigių pinigų.
Jei vaikas piktybiškai, tyčia sugadina svetimą (ne savo) daiktą, turi atpirkti iš kišenpinigių. Yra buvę, jog sumokėjom mes, o kišenpinigiai gerą pusmetį "lipo" iš minuso . Išlipo . Yra buvę, kad vaikas susitaupo iš kišenpinigių ir gimtadienių/kalėdinių/koncertinių dovanų dideliam daiktui, pvz. laptopui. Labai gerai, kai vaikų daug - tiesiog pavyzdžiu mato vaikai mėtųsi kur papuola litus, nu neturėsi nieko gero, mokėsi taupyti - galėsi ir šį tą tikrai vertingo nusipirkti.

Pas mus pinigai "iš šalies" įtakoja kišenpinigius (močiutės, tetos duoti), nes pinigų tikslas - poreikiams tenkinti. Vaikai žino, į kurią biudžeto dalį nuteka jų negauti centukai Yra bendru susitarimu nutarta, kiek reikia poreikiams tenkinti. Tai nėra visiškai minimali suma. Pavyksta sutaupyti. jei atsiranda pinigų iš šalies, reiškia, kad yra iš ko tenkinti poreikius. Germinės atveju, duočiau negaunančiam papildomai ir ribočiau sumą gavusiems. Sutaupyti dienpinigiai, mano galva, turėtų būti skirti tik malonumams, bet ne poreikiams tenkinti (šie pinigėliai nėra kontroliuojami). Nešiojamas kompiuteris, manyčiau, yra daugiau poreikis negu malonumas. Jei tai malonumas - tai labai ribotinas. Manyčiau geriau vaiką, kol nėra tikro poreikio darbui, riboti prie bendro kompiuterio. Taip paprasčiau.
Pas mus tiek vaiko pinigai, tiek mūsų pinigai yra bendri - vienas šeimos biudžetas. Taip mąstyti pratinu ir vaikus. Nežinau, kaip spręsčiau, jei globočiau. Manau, kad taip pat. Mąsčiau apie tai, nes turiu planų. Prieš įjungdama vaikams skiriamas lėšas į šeimos biudžetą, pasirūpinčiau juridiškai suvienodinti visų - tiek įvaikintų, tiek globojamų vaikų teises šeimos bendro turto atžvilgiu.

Pinigų ribojimas gavusiems iš šono netiesiogiai skatins slėpti.

Jei pats vaikas gavęs iš šono nuspręstų, kad jis būtinai nori prisidėti prie bendro biudžeto, nes greičiau susitaupys suma reikalinga visiems važiuoti į išvyką - tada jau kas kita.

Bet tai jau turėtų būti vaiko sprendimas.

Pas mus - bendras susitarimas.
Pas mus ir aš neslepiu nuo vaikų, kiek uždirbu ir kaip uždirbu. Kodėl jie turėtų slėpti? Gal man slėpti ir "nenorėti". Gal ir aš turiu galėti nuspręsti kaip noriu.... Norėti tai visaip galiu...pragerti...na prauliot kitais būdais...Mes visi atsakingi už visus. Galim ir nuslėpt, bet...to neskatina bendra atmosfera. Tam yra galimybė pasakyti, kad man reikia daugiau ir kam. Pasvarstymą, ar tikrai reikia, bandom paversti visiškai malonia ir linksma procedūra. Ateity bus dalykų, kad nenorės pasakyt kam, bet tuomet, manau ir tikiuosi, kad jau žinos geriau, kam tinka leisti pinigus ir daug geriau jaus jų vertę.

Germinė pradėjo nuo to, kad aptirpsta grąža. Jei vaikas grįžęs tiesiai nesako, kad grąža aptirpo, o tik Germinė mato - tai jau yra slėpimas.

Sūnute, tas modelis kurį siūlai tinka ne visiems vaikams. Bet jei sėkmingai vyksta pas jus - visiškai tikiu, kad jis tinka jūsų vaikams.

Priklauso nuo to kiek vaikas geba kontroliuoti savo impulsus, nuo poreikių suvokimo. Jei ta kontrolė silpna - vaikas slėps, nes nors ir suvokdamas kad ne viskas gerai su jo poreikiais, negalės jų valdyti. Ta prasme vaikas galės priimti tinkamą sprendimą, bet negalės suvaldyti savo impulsų ir jo įvykdyti.

Sunute, o kaip, jei vaiko biudžetą papildytų ne jūsų duoti pinigai o paties vaiko uždirbti? Ar ir tada išminusuotumėt kišenpinigius? Uždirbti realiai, pvz. korepetitoriaujant, aukliaujant, pas ūkininką prie braškių ir t.t.

Ir dar . O kaip bus, kai vaikas norės pramogaut atskirai nuo šeimos? Greit jau ir tas laikas pas jus ateis

O Germinei patarimas paprastas, tiesiog paprašyti kartu su grąža parnešti čekį.

Ute, vaiko poreikių suvokimas, juk formuojamas šeimoje. Pvz. maistas, rūbai, batai, kanc. prekės, vadovėliai ir t.t. visa tai yra būtinybė ir tėvai tai aprūpina.
Bet jei užreikėjo staiga netikėtai super duper šustrų sportbačių ar tašytės "nerealiai mielos" tai perkamasi iš kišenpinigių biudžeto.

Matai,mano mokiniai.Neįšeitų taip.Bandžiau ugdyti supratimą duodama savaitei,bet patys pasiprašė,kad kasdien,nes neištveria ir praperka pirmadienį,ar,geriausiu atveju antradienį.
Ir,jaučiu,pasimoviau ant pasitikėjimo Vyšnia,nes taupyklė jau tuščia
Jie visai kitokie,negu Pupa-ta gali saldainius ar šokoladą metus kuprinėj nešiotis.Ir pinigėlius leidžia,kai tikrai kažko nori.Bet gal kad labai mažą pasiėmėm,ir neatsimena bado ir skanumynų trūkumo?
Mokau nesiskolint,kol skolos neatidavė,nes Vyšnia ir iš klasiokių ir iš Pupos buvo prisiskolinus-poreikiai dideli Tuo pačiu ir Pupai teko paaiškint,kad nereikia savo pinigų švaistyt.Todėl ir paabejojau,ar reikėtų skirti 10Lt,kuriuos kiti trys vaikai gavo.Nes nesureikšmina.
Dar klausimas:skambino tetulė,nespėjau atsiliept.Galvoju,ar kalbėt prie vaikų ir išreikšt savo poziciją dėl tikybos?Kad jie girdėtų ir nebebijotų.Ar,vis tik,man vienai su ja išsiaiškint?
Vargu,ar mokyklos valgykloj apdalina čekiais už kiekvieną bandelę.Tuo labiau,jei perka kokią nesąmonę iš saldumynų automato.O ir čekių galima prisirankiot Kažkaip norėčiau išugdyt sąžiningumą.Reikėtų kokį kartą paimt iš kurio pinigus,nupirkt menkniekį ir grąžos neduot.Bet negaliu,širdis neleidžia.Juk būtų skaudu.
Jie mano banke turi pasidėję nemažas sumas.Va tada tie pinigai tarsi užkeikti-nekyla noras.Bet koks čia auklėjimas?Gal tiesiog pamiršta?
Nežinau,ar rašiau,bet Vyšniai ant gimtadienio,ar kada vėliau,buvo pažadėtas dviratis.Apsipirkinėjom su PZ ir užtikom paspirtuką.Jo mergina irgi labai norėjo.Nupirkom.Tą dieną turėjom viešnią su daug dovanų.Neturėjom kuo atsilygint,tai radom Pupos sruogelių darymo aparatą,naujutėlį,dėžutėj,Kalėdų senio atneštą.Paprašiau vaikų neprasitart.Bet Vyšnia ėmė ir pasakė iš piktumo,kad ta mergaitė Pupos draugė,ir kad Pupai daugiau karoliukų apyrankėi davė.Labai supykau.Ir pasakiau,kad dviračio nebus.Jei ji gali nesilaikyt savo žodžio,galiu ir aš.Kaip manot?

Mano irgi mokinukės, dar vis. Bet turbūt painiojam maistpinigius mokykloje pietums ir kišenpinigius, kas skirta tik savo malonumui.

Dėl tetulės, tai aš turbūt aiškinčiaus viena su ja. Kam vaikam papildomi stresai. Labai gerai kažkas rašė - jei jau pati neaugini TETULE, tai ir neaiškink kaip man auginti. Ir jei jau kalbėti išvis apie tikėjimo dalykus tai kūdikius krikštyti Katalikų Bažnyčia leidžia tik tada, kai tėvai (arba suaugę,kurie juos augina) iš tikrųju pasižada auginti vaiką KB tikėjime. Tai yra bent jau kas sekmadienį į šv. Mišias, švęsti šventes, mokyti pavyzdžiu ir t.t. todėl toks dalykas kaip tetutė ar kažkas dar kitas pakrikštijo ir paliko... augint kitam žmogui, kuriam dar pretenzijas reiškia, išvis prasilenkia su betkokia logika

O galima tokį dar klausimą.. ? Kodėl blogai, jog Vyšnios taupyklė tuščia? Tai juk jos taupyklė ir jos litai, kurie buvo joje.


Dėl to sruogelių darymo aparato nelabai supratau. Kalėdų senis atnešė Pupai sruogelių darymo aparatą kurį jūs padovanojot kažkam be Pupos žinios ar kaip?

Susitarimo reikalas. Juk šeimos biudžetą pildo ir mano uždirbti pinigai. Taip[ pat gali pildyti/ nepildyti vaiko uždirbti . Rašiau, kad su amžiumi užauga ir supratimas apie pinigus. Kokią prasmę turi kišenpinigiai, kai užsidirbi? . Stensiuosi, kad vaikai suvoktų, ką praranda ar atranda dirbdami, ypač pas "ūkininką prie braškių" , kai dar metas lavintis ir tobulėti, jei tik įmanoma ir užtenka prigimtinių duotybių. Esu prieš apmokamą paauglių darbą. Mūsų giminėje yra įprasta neatlygintinai padėti prižiūrėti mažesniuoius ar dirbti bendrą naudą nešančius darbus. Nėr laiko aukliavimui ar ūkininkams .
Pramogaus, pasakęs kam ir kiek už ką reikia. Jau dabar pasitaiko Padarysiu viską, kad nebijotų pasakyti ir pasitarti. Nemanau, kad viskas idealiai pavyks ir tikrai nebūtinai viską žinosiu, bet labai tikiu, kad galėsiu pasitikėti ir ko nors nežinodama - tiesiog žinodama, kad dabar nežinau ir, gal, kada nors sužinosiu, kai bus lengviau pasakyti. Auginau ir paauglę . Ne savo.

Čekių su grąža niekada neprašiau. Ne taip sunku sužinoti bandelės kainą paklausus. Iš Všį veiklų patirties žinau apie išradingumą su čekiais. Čia kur kas smagiau negu su grąža - oi kiek erdvės tobulėjimui, net vaikams . Be pasitikėjhimo man kiti kontrolės būdai neegzistuoja šeimoje ir artimoje aplinkoje.

Germine, kišenpinigiai pas mus tai tie pinigaui už kuriuos atsakingas vaikas ir skirti ne būtiniems poreikiams (pietums ar mokymo priemonėm, rūbams), bet malonumams. Man tas pats, kaip jie išleidžia - nors ir per pirmą valandą. Taip ir būdavo, o po to "gaudavo suvalgyti" išlaidavimo pasekmes. Per metus susitvarkė dičkis. Mažius dar tik dabar ima pajusti išlaidavimo saldumą .
liute, pas mus, jei sumano pirkti super sportbačius, yra svarstoma visų, kiek galime leisti, kodėl nori tų sportbačių, ko nepirksime dėl to "super". Svarsto patys, bet p[o to vis tiek lieka tas "labai noriu", tuomet dažniausiai (jei noras tikras ir argumentuotas ar kitaip gražus mūsų manymu) pinigėliai "atskrenda" iš tėvelių malonumų taupyklės. Vaikai tai žino ir nepiktnaudžiauja (kiek gali).

Kalba eina net ne apie poreikių formavimą, o apie vaiko negebėjimą įgyvendinti savo poreikių, susitarimų dėl momentinių impulsų kontrolės nebuvimo.

Pavyzdžiui, vaikas eina karštą dieną į kiną (labai nori ten nueiti), tačiau pakely pamato pardavinėjant ledus. Momentinis noras toks stiprus, kad juos nusiperka ir nelieka pinigų kinui. Nors pats labai norėjo ir blaiviai mąstė, kad į kiną labiau nori negu ledų.

Atrodo, kad turėtų pasimokyti po tokio įvykio, bet jei vaikas nekontroliuoja impulsų - nepasimokys.

Spėju, kad ta problema yra su Germinės vaikais tik nežinia kokio stiprumo. Jeigu jau patys paprašė neduoti visko iš karto, reiškia, kad jie geba suvokti savo poreikius ir taip pat suvokia, kad savarankiškai nesugeba įgyvendinti savo poreikių.

Esu girdėjusi iš vienos psichoterapeutės, kad tai klasikinė problema daliai vaikų, nebūtinai susijusi su problemomis/auklėjimo klaidomis šeimoje, tai tiesiog gali būti, kad "taip funkcionuoja" ir yra būdai kaip bandoma šias problemas spręsti. Kokie tie sprendimo būdai - nežinau, nepasakojo, o aš kažkaip ir nepaklausiau.