Globėjai ir įtėviai apie viską

Įdomu. Nuoširdžiai.

Manau, labai svarbu, kad vis parašytumėte apie savo mažiuką su VAS. Ar mano vaikas neturės VAS yra vienas labiausiai nerimą keliančių klausimų būsimiems įtėviams/globėjams. Mums taip pat buvo neramu tiek laukiant, tiek gavus konkretų pasiūlymą.

Reali patirtis su kasdieniais džiaugsmais ir problemomis auginant vaiką su VAS manau, kad būtų aukso vertės tiems, kas skaito forumą ir tebelaukia savo mažiuko. Linkiu sėkmės

Vien žo,čirškia mobilus.Žirnelio mokytoja:ateikit,prasikirto galvą.Visą savaitę nesuvaldomas,laksto,duodasi,neklauso.Išsiklausinėju,kas kaip ir prašau,kad paleistų namo.Aš negaliu-atsikėliau su spaudimu rankytės drebato,vaizdas svyruoja...išgėriau vaistų,laukiu pagerėjimo.Ji negalinti jo paleist,nes aš paskui apkaltinsiu ir po teismus užtąsysiu.Perduoda ragelį seselei,ta antrina,kad vaikas gali nukrist pakeliui,jai teks atsakyt - nusiplauna nuo reikalo.Tada pažadu raštu į dienyną parašyt,kad prašau išleisti mano atsakomybe.Tada gerai,išleis.Lakstau nuo lango prie lango,spaudimas,žinoma,nekrenta nuo streso...Nėra.Prisigalvoju visko ir jau ieškau batų,vėl skambina,dabar socialinė.Jei aš neateinu,jie kviečia greitąją.Gerai,sakau,tuo pačiu ir policiją,kad pasidomėtų,kur tuo metu buvo visi atsakingi darbuotojai ir pedagogai,kad jų priežiūroj vaikas patyrė traumą?Parvedė pati mokytoja.Sakė,užkliuvo už kuprinės eidamas į suolą.Sutinka,kad kuprinės ne vietoj,bet nėra daugiau kur jas dėti.Labai rekomendavo vežti vaiką į traumpunktą,kad kokiais 2 dygsniais sukabintų.Nežinau,ką daryt-negilus įbrėžimas apie 1cm ilgio žemiau ausies į pakaušio pusę.Vaikas su apetitu pavalgė pietus su sesėm,pasiėmė knygas ir nuėjo ruošti pamokų.Pats,niekas neliepė-buvau paguldžius pailsėt.Nepykina,galvos neskauda.Nuo traumos praėjo 3val.

Liute, smagu, kad randat laiko papasakot. Gera apie Jus skaityt.

o mėlynė aplinkui yra?
ar tik perbrėžimas?
Trauma atsilieptų per 12 val. jei nėra sumušimo, tai tas 1 cm gal ir taip užtrauks, bet jeigu sumušimas - pavojinga vieta.


Vežiau eilinį kartą katę pas veterinarą. Grįžtant - išlindo iš krepšio ir pasislėpė po priekine sėdyne,, o aš kaip tundra - nepagalvojusi atitraukiau, galvojau paprastai ištrauksiu ir ko gero prispaudžiau kuo . Finale - ištraukė autoservise, širdis dar tebevirpa, gal labai nesumaigiau
per katės ligą (vaikas irgi serga), supratau, kad vaikas vistik moka ir savo interesus atidėti į šalį - ramiai būna namie, kol vežioju katę..... kitu atveju būtų didžiulė audra....

Nėra mėlynės,užsitraukęs įbrėžimas.Šiandien turėjo važiuot į aviacijos muziejų,kur atskris Kalėdų senelis.

Nebandziau, nepazistu tokio jausmo, aciu D, gyvent ramiau , o ir siaip , su amzium jis paparstai regresuoja.





Liute, as taip pat neisivaizdavau kaip kitaip, ir tikiu tuo, galvojom, kad ir tiems, kurie sprendzia kam leisti, kam ne isivaikinti, tai irgi suprantama. Deja, per musu vertinima, zodis I zodi kalbejom apie tai, pasirodo - ne - kam imti, isivaikinti, "nes juk turit bio, ir dar gali tureti tai ir mylekit"...zodziu, "nepraejo".
Labai gera skaityti, apie tai , kaip ramiai, ismintingai iriates I prieki. Ypac apie tai, kaip pozityviai priimat maziuko diagnoze. Deja, as nebuvau tokia stipri...
Kokius muzikos uzsiemimus lankote? Kazkuria is muzikos mokykleliu?





Smagu, jau tikrai labai greitai, pamenu, kai mb paskambino, ir pasake mums, kad mes antri, atrodo zeme susiubavo po kojom, jausmu maisalyne.

As dar taip pat nepabijosiu papasakoti - siandien menuo kaip maze lanko darzeli, atejus pasimti, aukletoja gal jausdama pareiga, o gal ir ne skyre man koki pusvalandi ataskaitai apie maze. Pagyre: savarankiska, nori padeti seimininkauti, komunikabili, moka sukoncentruoti ir islaikyti demesi, megstamiausias uzsiemimas - knygos, muzikos pamokeles, puikios koordinacijos (savarankiskai uzlipa, nulipa kopetelemis), pati tvarkingai valgo, savarankiskai, neprasydama pagalbos susitvarko su "puodo" reikalais, pati nusirengia, ir jau beveik apsirengia, niekada near apsiavus btu "ne ant tos" kojos, draugauja su kitais, patinka bendra veikla, megsta piesti. Kadangi pas mus dar tik puse metu , niekaip negaliu prisiimti siu lauru sau, bet dziugu, kad bent vaiko nepagadinom Dabar nerimas aukletojai del vieno - kai buna lauke, vos tik nusisuka, jau musu mazoji ties darzelio vartais - eina "namo", to nedaro kai aukletoja mato.
Kai tik pasiemem, budama 1,8m. ne tik, kad pati nebande valgyti, net nemokejo gerti is puodelio, nemokejo atsikasti kieto maisto, apie visa kita net nekalbu.
Namuose be viso to neatsistebiu jos pastabumu - jau gal trecia diena puikiai atskyre visu batus - o batu ne po viena pora - visu septyniu, o dabar jau kartu tvarkant skalbinius - nesuklysdama ima, man padedama ir vardina kur kieno koks drabuzis. Megsta man padeti seimininkauti, tavrkytis, labai megsta buti lauke, vedzioti kartu suni, paserti suni, katina - taip pat jos darbas. Megsta maudytis, valytis dantis, dabar jos dazniausias posakis -" mano" ir "as pati", net pas stomatologe pirmoje apziuroje puikiai, ramiai issedejo, tiesa, sesei ant keliu. Suprantama veiksmu seka - dabar darysime ta, po to ana, jau gali siek tiek kantriai palaukti. Jau bando pazinti spalvas, skiria gyvunus. Nemazai ir suprantamai kalba. Labai prisirisus prie visu artimiausiuju, net prie seneliu, kuriuos mato retai, krykscia is laimes, kai paskambina, atvaziuoja. Su svetimais atsargi. Vyresneliai jai autoritetas, o ji jiems - numyletine, "mazule", sieninis kalendorius - ju grafikas, kuris kuri vakara migdo maze, ir neduok D, kuris bandys uzlisti be eiles, ryte issiderejo keltis 10min. anksciau, kad spetume ne tik iki mokyklos nuvezti, bet ir butinai kartu su maze palydeti I klase.
Dabar dirbam - mokomes ne reikalauti, o ramiai, graziai paprasyti, ne rekti ir griuti ant zemes, kai kas nesiseka, kazko nori, o taip pat kitaip tai pasakyti, priejus prie stalo kur maistas, daiktai, ne griebti, o paklausti ar galima,ar paprasyti, taip pat mokomes susitaikyti, kad ne viskas yra jos, atsiprasyti, bet supratom, kad pasitaike mums kietas riesutelis, kas bebutu, paskutinis zodis turi buti jos, jei ne zodziu, tai veido mimika tai butinai parodys.
Pasikartosiu, bet net neisvaizdavau, kad taip ramiai viskas gali klostytis, kol kas jokio nerimo, jokios baimes, tiesiog kaifuoju nuo kiekvienos dienos musu visu kartu.

Ziurek ,ko gero butumem susitike Aviacijos muziejuj,jei ne tavo"drebato" ir t.t.

kažkada seniai buvau naujokė, trumpai..., dingau dėl tų kovų.... žinot, forumas nepadės problemų išspręsti, padės artimi žmonės, specialistai ir kt., o ne kovų laukas. gražių ateinančių švenčių visoms.

Na ką,prikalbino mano vaiką link maldų.Eiti nenori,bet...sakė,atsibodo,kai kiekvieną kartą atvažiavus ragina.Du kartai į savaitę-ketvirtadienis ir sekmadienis.Galvoju,tada ir Žirnį kartu tegu ima,nes jei po vieną,labai laikas mums trukdysis...

Gytuke

Joks įvaikinimo forumas problemų neišspręs, lygiai kaip nei vieno neišgydys sergančių kokia nors liga savipagalbos grupė ar forumas. Bet duoti gali labai labai daug.

O dėl kovų. Visuomet galima pasirinkti. Galima rinktis kovoti, galima pasirinkti nekovoti, galima pasirinkti pasitraukti, o galima pasirinkti palaikyti ir padėti tiems, kas yra naujokai įvaikinime/globoje ir kam labai reikia palaikymo

Nelabai pamenu, bet spėčiau, kad bent trejų metų įvaikinimo arba globos patirtis pas jus jau yra?

Pritariu Šelmai, kad jokio skirtumo savo gimdyti ar įvaikinti/globojami. Germine, na, ne visos moterys turi begalinį norą gimdyti, bet vaikus myli, ne visos senmergės yra suvytusios ir liūdnos ir ne visi tėvai augindami vaikus galvoja apie stiklinę vandens senatvėje ir ne visi vaikinasi ar globoja tam, kad užpildyti tuštumą be vaikų kažkaip mūsuose požiūris į vaiką dar yra labai toks savininkiškas, tiek į bio tiek į įvaikintus/globojamus. Ačiū mano tėvams, kurie anksti nukirto bambagįslę tarp mūsų, leido mums jaustis asmenybėmis ir suteikė tam galimybės kiek galėjo. Vat mano motyvas vaikinantis išlieka toks pats, norėjome duoti vaikams galimybes: augti šeimoj, turėti mamą ir tėtį ir pan. Dabar visai neseniai su vaikais kalbėjom, nepamenu kaip pakrypo kalba vėl apie vaikus vaikų namuose, bet mano paaiškinimas vaikams buvo paprastas, kad mes su tėčiu nenorėjome, kad jie augtų vaikų namuose, nes vaikai turi augti su mama ir tėčiu ir tai buvo nesumeluota.
liute, gera Jus skaityti, džiaugiuose už Jūsų šeima.
Labai įdomu kaip gyvena narė, kuri įsivaikino mergytę, berods, Vilmandra??? Savo 3 bio sūnus turi?

Labai įdomu kaip gyvena narė, kuri įsivaikino mergytę, berods, Vilmandra??? Savo 3 bio sūnus turi?
Labuka ,
gyvename mes gerai. bent taip jau manau. problemyčių mažų turime. bet džiaugsmo daugiau. mergytė mano labaaaaaiiiii veikli. greita. daržely yra 7 būreliai,kur ateina specialistai dirba,- sveikuoliai, šokiai, muzika, futbolas...tai iš tų 7 - ji eina į šešis. net į akordeono pamokas nu man tai šokas.nežinojau... dar atskirai šoka darželio etnografiniame, lanko muzikos mokyklą ,chorinio dainavimo klasėje. išmokom raideles, labai sunku buvo, bet jau žino. rudenį su broliu eis į 1 klasę. tik labai pergyvenu,ar nedarau klaidos užrašydama į vieną klasę, sūnus labai rimtas ir lėtas, o ji greita ir impulsyvi. skundžia vienas kitą, neišsitenka kartais... Mažius jei mato,kad jai kas nesigauna su rašymu ar pan...tuoj bando už ją daryt. norėčiau leist kartu, man lengviau būtų bet kaip jiems...?
su sysiavimu naktimis baigta, eilėraščius įsimena ir deklamuoja ilgus. tik dar jautrumas. pradžioj galvojau jautri, ir pan...dabar žiūriu,kad ji ašaromis reikalauja..pvz.: ryte širyt,pinu dvi kasas, jau į pabaigą, biškutį skubam, ji sako : nenoriu dviejų kasų, noriu vienos. sakau, ar perpint dabar, kuo tau dvi blogai ?? sako: man ,kai dvi, tai į burną lenda. žiūriu, sakau ar tu čia rimtai ?? kasos jau ilgokos, nu niekaip negalėtų, net žemyn galva kabant, maišyt jai . sakau būk gera neįsigalvok..kitą ryt pinsiu vieną. ir iš karto ašaros kaip iš kibiro, jokio įsistygavimo nereik..
gera mama būt perpynus, o man tokia zlastis, nu ir bliauk... pasedėjo ant kėdutės, pusryčių nebevalgė,nes reikėjo bliaut, ir išsiskyrėm tokios "valdiškos". ir tokie "aš noriu" dažnokai ... kartais tai labai užmuša mane. jei tik kas ne taip,kaip jai noris, ar aš paprieštarauju, iškart verkia. sunkoka, nes skauda širdį matyt ją tokią. bet ir pildyt nesinori, nes tuoj ragiukai lubas sieks.
esu iš tų griežtesnių mamų,kur TVARKA TURI BŪTI, gal aš nelanksti, dažnai galvoju, bet stengiuos būt teisinga, labai nenorėčiau ,kad vaikai negirdėtų mamos. nežinau...turbūt kažką darau ne taip. nors ir auklėtoja per susirinkimą sakė,kad jei kas nesiseka iškart pradeda nervintis ir verk.
su neurologe bendravom, sako laikas viską sutvarkys. jau 1,6 mėn. taip tęsiasi. gal jau galėtų ir keistis. čia iš tų mūsų bėdelių serijos.
visosm labai gražių,taikingų , ramių švenčių .