Autistukai

Aš Mato vieno tai niekur negaliu palikti,prasideda visokios baimės.Bet šiandien įvyko stebūklas:išvažiavo pas pusbrolius porai valandų.Aš dabar sėdžiu kaime pilna nerimo,kad tik jam kas nors neužplauktų.

Kaip Matui sekesi pas pusbrolius?

Grįžo labai piktas,nes nieko ten nevalgė o nevalgė todėl,nes bijojo,kad maistas gali būti blogas (tai dar viena jo baimė)

Kokius zaidimus mego dar budami maziukai jusu vaikai? maniskis kartais zaidzia masinytem, bet ne taip kaip turetu berniukas - istisai bruzint ir burgzt, gana retai... Siaip tai jis turi vaizduote, retai, bet zaidzia isivaizduojamus zaidimus, saip patinka knygutes, pametyt ka nors , piesimo 'era' irgi jau praejo... nuotaika daznokai buna liudna/niuri, turiu sukt galva kuo ji uzimt, tai vargina.
ps. ar skaitot kokius dar interneto puslapius kitus, apart sito; ar neieskot labiau uzdaresnes erdves bendravimui su panassaus likimo zmonem?

Labas vakaras.
Mano artimiausias žmogus (vaikinas) turi A.S. Man labai gera kartu su juo. Jis visiškai skiriasi nuo NT ir yra į juos nepanašus, ir jam svetimi tokie dalykai kaip bendravimas su nepažįstamais žmonėmis, draugų turėjimas, socialinio statuso siekimas ir tt, ir jis nemoka meluoti. Ir mes domimės beveik tais pačiais dalykais ir mūsų kalbėjimo stilius yra vienodas. Tai yra nuostabu. Bet jis turi baimių. Aš bijau jo baimių. Aš daugiau nieko kito nebijau, tik bijau jo baimių, anksčiau turėjau aspergeriškų problemų, bet dabar negaliu jų turėti, neturiu teisės, turiu būti stipri asmenybė ir atsakinga už mus abu. Tai va. jis turi baimių, kurios yra nelogiškos. jis žino, kad jos nelogiškos, ir jų dėl to bijo. ir dar jis bijo, kad jam užeis emociniai sutrikimai, kada būna blogai blogai ir tik blogai, ir neįmanoma kalbėti, ir mintys būna tik blogos, ir jausmai tik blogi. Taip jam būna per tuos emocinius priepuolius. O jie būna dažnai tada, kai jis bijo, kad jam užeis. Tada ir užeina. Tai vadinasi užburtas ratas. Aš labai bijau, kad jam taip bus. Net kai mes nebūnam kartu, jis paskui man turi būtinai pasakyti apie savo priepuolius, nes jis neaišku kodėl nemoka nieko slėpti, kaip ir meluoti. Visa kita yra mums gerai, labai gerai.
Nežinau, ką man daryti. Labai bijau. gal reikia ugdyti kantrybę ir keisti požiūrį į jo priepuolius, tiesiog nereaguoti. Nes dabar , kai jam yra kažkas negerai, tai ir man pasidaro negerai, aš bijau. tai siaubinga. Reikia kaip nors sumenkinti tuos priepuolius, kad jie pasidarytų nereikšmingi, todėl nebeužeitų - išeiti iš užburto rato. (tekstas gali būti nerišlus, nes visgi pasakoju apie savo didelę baimę. bet galėčiau atsakyti į konkrečius klausimus, jeigu kas nors būtų neaišku).

Sveikute F,
ar gerai supratau, kad judu bu su vaikinu turit A.S.? Ir esat laimingi kartu isskyrus vaikino baimes priepuolius? Atsiprasau, kad truputi nemandagiai perklausineju, tik mano sunus taip pat A.S., jam beveik 15m., brendimas labai ryskus ir vis galvoju - kaip gi bus su jo asmeniniu gyvenimu? Jis labai nedrasus, uzdarokas, iniciatyvos praktiskai nerodo - tai kaip jis susiras mergina ir ar isvis kada nors susiras? O dabar paskaiciau tavo situacija ir net apsidziaugiau - vadinasi, ir mano sunui yra sansu kada nors tureti drauge, tai visai imanoma Nors kartais pagalvoju, kad gal geriau butu jam likti vienisam - vis tik vyrukas pakankamai nesavarankiskas, reikia ji nuolat stebeti, pamatyti kada ir ko jis nepastebi ir nepadaro, atkreipti i tai jo demesi, priminti ka reikia daryti - tai sunku. Man, kaip mamai, tai nera didele problema, bet antrajai pusei turetu buti labai sunku salia tokio vyro. Tai, aisku tik mano nuomone. Gyvenime juk buna ivairiai. O jis - mano sunus ir norisi, kad gyventu kuo pilnavertiskesni gyvenima, ir nebutu pernelyg didele nasta kazkam kitam. KAnkinuosi siuo klausimu jau keleta metu, spelioju kaip bus, bandau aukleti berniuka taip, kad jam ateity butu kuo lengviau adaptuotis, kad moketu pats susitvarkyti ivairiose situacijos, bet... matau kaip jam sunku ir jis prie geriausiu noru negali kai ko is saves isspausti - liga daro savo, kad ir kaip to nesinori pripazinti.
F, o ar nebandet su savo vaikinu pasikonsultuoti su psichologais ar psichiatru - juk turetu atsirasti specialistas, kuris zinotu kaip spresti jusu problema? Tfu tfu tfu, bet mano sunus neturi tokiu baimes priepuoliu, jei tokiu ir budavo, tai tik ankstyvoje vaikysteje, iki antros-trecios klases. Veliau situacija eme keistis, berniuko emocijos tapo stabilesnes, sumazejo agresijos priepuoliu (dabar ju beveik nebebuna), vaikas palaipsniui vis daugiau kalba - pagerejimas vis dar vyksta, procesas tesiasi. O ka patarti tavo vaikinui, nelabai zinau. Ar vartoja jis kokius nors vaistus? Seniau sunui pirkdavau tokiu "nepiktu" tabletyciu "Sedatif" - tai homeopatinis preparatas, poveikis nestiprus, bet tam tikrais momentais padedavo, reikia tik ji pavartoti ilgesni laika, kad tas poveikis pasijaustu. Paskui dar gydytoja buvo israsiu tokiu mazu tabletyciu, tik neprisimenu ju pavadinimo. Tai kazkokie antidepresantai. Situ tabletyciu duodavau sunui po ketvirtuka pries miega. Labai padedavo pagerinti nuotaika ir atsipalaiduoti. Gal jos padetu ir tavo vaikinui? Aplamai tai as pries medikamentus, bet kartais ju tikrai reikia, nors kuri laika pavartort.

O ar bandai jam pasakoti, kad "va, matai, kiti juk irgi valge ta maista ir nieko jiems nenutiko - sveiki, gyvi ir linksmi begioja toliau. Tu juk irgi toks pat vaikas kaip ir jie, tai kodel tau tas pats maistas turetu netikti?" As panasiose situacijos juokaudavau, su sypsena ir draugiskai ikalbedavau savo sunu nebijoti ko nereikia arba padaryti kas reikia Aisku, ne visada tai pasisekdavo, kitakart reikdavo kartoti simtus kartu ta pati per ta pati ir vis taikyti prie jo nuotaiku - jei nuotaika prasta, i akis nelisdavau, per daznai kartoti ta pati irgi negalima - prades ignoruoti, tai vis islaukdavau tinkamo momento, atitinkamos situacijos ir vel primindavau jam, kad "taip ir taip, ta ir ana.." - tam prireike eiles metu ir nezmoniskos kantrybes. Bet rezultatai labai neblogi - A.S. pozymiai vis silpneja, isoriskai net nekrenta i akis kad su juo kazkas ne taip. Kol kas didziausios problemos - mokykloje, nes niekaip nenori pripazinti, kad mokytis reikia - vis atrezia "o kam?" Ypac jei tas dalykas jo nedomina arba mokytoja nesugeba su juo susidraugauti ir neturi autoriteto jo akyse. O siaip tai berniukas megsta juokauti, kas labai stebina gydytoja, daug sypsosi, be problemu isitraukia i pokalbi - progresas pagerejimo link didziulis. Tik... i pokalbi kad ir isitraukia, mintis vis tiek desto savotiskai, kalba nelabai aiskiai - kiti zmones neiskart arba isvis nesupranta ka jis turi galvoje, su kaimynais nesisveikina po siai dienai - praeina lyg ju nematytu, mokytis jam sunku todel, kad sunkiai suvokia ka jam kalba mokytojai, ypac jei kalba greiciau - pas mano sunu problema su tempais, letai masto ir isisavina informacija. Autobusais, troleibusais vienas nevaziuoja - geriau eina pescias, kad ir per visa miesta. Savitarnos parduotuvese apsiperka be problemu, o stai ten, kur reikia pardavejai vardinti ka paduot, neapsipirkineja - nenori sneketi. Tai va. O tu gal irgi pabandyk kuo daugiau dalyku aiskinti su jumoru, su juokingais pavyzdziais, gal pagal megstamu multiku situacijas - pagal tai, kuo tavo vaikas labiausiai domisi, zavisi. Aisku, mano sunui dekinga tai, kad jis turi broli - jaunesni, energinga, siek tiek hiperaktyvu, baisiai plepu - broliukas ji ir isjudina, nori nenori itraukia i gyvenima, neleidzia per ilgai uzsibuti uzsidarius savame pasaulyje. Plius, ligos pozymiai labai smarkiai pradejo silpneti tada, kai musu namuose atsirado vyras - pries daugiau kaip tris metus susiradau gyvenimo drauga, pradejom gyventi kartu, veliau susituokem ir dabar jau turime dukryte. Tai stai po sio vyro atsiradimo, Gintarui beveik isnyko agresijos priepuoliai (paskutinis buvo nezinau kada - pries keleta menesiu, kai seniau kartodavosi kasdien po kelis kartus), vaikas atispalaidavo - dingo susikaustymas, itampa - dabar netgi po namus vaiksto tik su dzinsais, be marskineliu - iki siu metu to negalejau net isivaizduoti, ji budavo neimanoma priprasyti ne tik nusirengt, bet ir persirengt. Tiesa, su dzinsais miega ir dabar, bet tikiuosi, sia beda taip pat palaipsniui iveiksim O tu tik nenuleisk ranku - nesusitaikyk su tuo, kad tavo vaikas bijo ar dar kazkas jam gaunasi ne taip - vis primink jam, kaip jis turetu elgtis, kaip mastyti kurioje situacijoje ir kazkas jam vis tiek uzsifiksuos, kazka ismoks, supras, perpras.

Taip, jūs gerai supratot.


Didelė tikimybė, kad jis susiras merginą internetu.
Šitos išvardintos savybės tinka ir mano vaikinui, gal ir man tinka truputį. Ir jos nėra blogai. Dėl nesavarankiškumo nėra sunku, nes nėra situacijų, kur reikėtų pritaikyti savarankiškumą. O jeigu ir yra, tai jos labai menkos ir nereikšmingos.
Mes su juo tranzavom į Vokietiją du kartus, ir ten buvo daug nenumatytų situacijų, ir ten turėjom būti abu savarankiški, ir niekas mumis negalėjo pasirūpinti, tik mes. Ir mes abu atlikome panašų savarankiškų veiksmų skaičių. Tai galvojau, kad grįžus į Lietuvą jau nebeturėsiu tokios savybės kaip nesavarankiškumas, bet vis tiek ji buvo, ir universitete man vis tiek kyla dėl to problemų. (bet tos problemos nesvarbu, nes svarbu yra emocinės problemos dabar.). Visai neaišku, kodėl Vokietijoje mums buvo viskas gerai.
Nereikia auklėti jo, nes bent jau iš savo patirties žinau, jog asmenys su AS nėra auklėjami, jie patys save auklėja. Ir nereikia nieko iš jo išspausti, jis gali viską padaryti pats tokiu atveju, jeigu kuo nors labai susidomės, tada bus lengva jam. o kas neįdomu, tas sunku. (gali būti kitaip, čia mano teorija iš patirties). Ir tai ne liga, nes priklauso tik nuo požiūrio - galima ir NT taip pat pavadinti liga, kuri priverčia žmones meluoti, apsimesti, sutelkti daug dėmesio į socialinio statuso kėlimą, bendrauti laikantis tam tikrų taisyklių. su AS sunku būna todėl, kad visuomenėje daugiau NT, ir ji labiau pritaikyta jums, o ne mums.


Psichologai brangiai kainuoja, ir jie nelabai jam padėtų, nes jis su nepažįstamais žmonėmis nenori bendrauti ir nelabai moka, tik su manim. aš irgi prieš vaistus, nes teko vartoti labai šlykščių, nuo kurių buvo blogai. Gal tos mažos tabletės vadinasi Lexotanil? jos laikinai padeda nusiraminti man per emocijų priepuolį, bet vaistai paskutinis dalykas, kurį noriu savo vaikinui siūlyti.

Tikriausiai taip ir bus, nes nuo kompiuterio mano berniukas neatsiplesia

Kaip nera situaciju, kur reiketu pritaikyti savarankiskuma? As vis bandau isivaizduoti kaip jis gyventu atskirai, be manes: nesvarius drabuzius prisimintu persirengti tada, kai jau pats pajaustu kad nuo ju sklinda nemalonus kvapas, t.y. karta per menesi, o ne kasdien ar nors kas antra diena, kasdien elementariai nusiprausti ryte-vakare irgi neprisimena - turiu varu varyti i vonia, kaip ir maudytis bent karta savaiteje, nors jis jau praktiskai suauges, ir dusas jam reikalingas kasdien, apie namu tvarkyma nekalbu - jam tai isvis nereikalingas dalykas, gali buti apsnerksti visi kampai, jo tai nejaudina, kate pasertu tikriausiai irgi ne kasdien, nes kol kas arba atkreipiu jo demesi i tai, kad kate alkana kniaukia (tai jo kate, parnesta i namus tik del sio vaiko), arba galiausiai neistveriu ir paseriu katyte pati - kiek gi ji vargse kankinsis alkana? Kates deze isvalyti taip pat pamirsta - savaitem kartoju kiekviena diena, kad reikia isvalyt deze, kol pagaliau vaikinas issijudina. O juk ateity jo laukia darbo paieskos - tikrai nenoreciau, kad uzsidarytu namie ir sedetu nieko neveikdamas. O darbo paieskos reiskia ejima i idarbinimo agenturas, aiskinima ko iesko, anketu pildymas, pokalbiai su darbdaviais ir t.t. Juk visa tai jis turetu atlikti savarankiskai. O as niekaip netikiu, kad sugebes su viskuo susitvarkyti be mano ar brolio pagalbos. Taigi, sakyciau situaciju, kur reikalingas savarankiskumas, - apstu, kaip jus susitvarkote su tokiais dalykais?

Na jus ir saunuoliai As irgi megstu keliauti ir mielai islekciau kur nors su vaikais, bet keliauti tranzitu tikrai bijociau. O jus nepabijojot Tai tikrai puiku!

O tai jus ir universitete mokotes? As labai noreciau, kad ir mano sunus mokytusi universitete, bet bijau, kad nebaigs ne 12 klasiu - ateinanciais metais eis i 9 kl, o noro mokytis kol kas tik tiek, kad nezinau nei kaip pasiseks 10 kl iveikti - ir neidomu jam tie mokslai, ir sunkiai isisavina, pazymiai prasti, taip kad tikriausiai su universitetu nieko neiseis.

Visiskai teisingai - tai, kas jam idomu, daro ir mokosi labai kruopsciai, tik beda, kad yra letas - letai masto, suvokia,isisavina, todel jam reikia daug laiko kad suprastu gan paprastus dalykus, ir nuvargsta isisavines kur kas mazesni kieki informacijos nei NT (jei teisingai suprantu, taip vadinate visus kitus - tuos, kurie neturi AS. Beje, kaip tas NT sifruojamas?)

Na, kad tai ne liga, as taip pat noreciau tuo taip galvoti, tik nezinau kaip pavadint, tai ir issireiskiau kaip gydytoja man ivardina sia busena. Kai pirmakart gydytoja, kalbedama su manim apie Gintara, pavadino jo sutrikima liga, mane net nusmelke - tai buvo kaip saltas dusas. Man gal maloniau butu sakyti, kad tai tam tikra busena, o ne liga - vis tik jis mano sunus, as ji labai myliu ir linkiu viso ko geriausio gyvenime. Stengiuosi padaryti is savo puses viska, kas imanoma, kad tik padet jam pasiruosti ateiciai, busimam savarankiskam gyvenimui, jei jis to panoretu. Juk kas zino, gal gyvens visa likusi gyvenima su manim ir nenores atsiskirti?

Taip, psichologai brangus, bet gal galima kazkur rasti nemokamos pagalbos? Kol kas, kol Gintaras prie vaiku, mes randame nemokamu konsultaciju. O tos tabletytes tikrai vadinasi Lexotanil. Gal labai nedidelem dozem ir neilgai jos nebutu nemalonios, bet palengvintu priepuolius, sumazintu baime, o tada pati ramiau su juo apie viska pasikalbetumet, aptartumet, na, lyg ir psichoterapijos seansa pravestumet be psichologu, pati - tam kartui jam palengvetu, o paskui gal pavyktu lengviau istverti, arba atitolinti, o palaipsniui ir isvis atsikratyti tu priepuoliu. Jam juk irgi labai sunku - supranta kas vyksta, supranta, kad taip neturetu buti, bet nekontroliuoja savo emociju, nezino kaip su jom susitvarkyti. Gal jei abu zinotumet kada ta baime prasideda, kas ja isprovokuoja, is anksto pasiruostumet, lauktumet, kartu bandytumet ja iveikti, kalbeti apie ja, analizuoti visapusiskai - gal tada ji nebeatrodytu tokia baisi paciam vaikinui ir nevirstu i priepuoli, ramiau praeitu?
Dar noreciau paklausti. Jei ne paslaptis, nuo kada judu su vaikinu zinote, kad esat AS, ir kaip su tuo gyvenat, kaip sekasi bendrauti su NT ir t.t. Man idomu viskas, nes mano sunus beveik suauges, o as tiksliai nezinau kaip jis jauciasi, kiek suvokia jog yra kitoks. Mes apie tai kalbejomes, bet nesakiau jam kad tai liga. Tiesiog pasakiau, kad jam igimta kai kas, ko nera pas kitus. Tiksliau, kai kas jam neduota gamtos, kai kas jam sunkiau sekasi nei jo bendraamziams ir jis tai supranta. Siaip tai vyrukas pakankamai linksmas ir atsipalaidaves, vaistu nevartojam jau kokie 2 m., tai sakyciau lyg ir viskas neblogai sekasi. Bet juk dabar pati paauglyste - visiems sis periodas sunkus ir pilnas netiketumu, o apie AS paauglyste isvis nenutuoliu - ko tiketis. Nors kol kas man toks ispudis, kad jo paauglyste ramesne ir lengviau nuspejama nei NT

Šiuo atveju aš į jį panašesnė negu mano vaikinas, nes man irgi visą laiką mama sako, jog reikia maudytis ir tvarkytis. O jam pusiau, jis moka praustis reguliariai, bet gyvena atskirai nuo tėvų kitam mieste (studijuoja), tai jam teko išmokti savarankiškai išsivirti kai kurį maistą. Ir jis nesitvarko savo buto, nes nemanė, jog to reikia. Bet aš pasakiau, jog reikėtų susitvarkyti, ir jis susitvarkė. Galima pasirašyti priminimų arba sugalvoti žaidimų su tvarkymusi. Aš sau sugalvojau tokį žaidimą, kad galėčiau daryti tai, ko labai nenoriu daryti (nes anksčiau tiesiog nedarydavau to, ko nenoriu, mano smegenys atsisakydavo tą atlikti). Dabar žaidžiu, jog esu mankurtas, o mankurtai yra paklusnūs vergai ir daro tai, kas jiems įsakoma. Labai įdomu yra žaisti mankurtus, todėl įdomu daryti visus tuos dalykus, kurių šiaip nenorėčiau daryti.
Dėl darbo, tai nei aš, nei jis neįsivaizduojam, jog galim kažką dirbti. Turėjau darbą pernai vasarą, bet jis buvo rastas per pažįstamus. man mama liepia eiti dirbti. Bet daugiau nežinau, ką daryti. Visur per aukšti reikalavimai arba baisios darbo sąlygos. darbdaviams reikia tipiškų NT, kurie moka apsimesti geresniais negu yra ir prasisukti ir gerai sutarti su kolektyvu ir greitai susigaudyti. tai nemanau, kad galėčiau turėti darbą.


Aš žinau, jog dauguma su AS nemėgsta kelionių. Aš nebijojau, nes man labai patinka Vokietija ir vokiečiai ir tos grupės, į kurių koncertus mes važiavom. O jis nebijojo, nes tiksliai nežinojo, kas ten bus, todėl nežinojo tiksliai, ko bijoti.


Taip, jis mokosi ir jam labai gerai sekasi mokslai. Aš mokausi ir man labai blogai sekasi. vos neiškrentu iš universiteto. Nors mokykloje beveik nesimokiau, bet labai gerai sekėsi. Ar jis turi kokią nors įdomią sritį, ar jam joks mokslas neįdomus?


Aš irgi sunkiai galiu įsisavinti informaciją, daug lengviau išmąstyti ar pačiai ką nors sugalvoti. Gal ir jam taip? NT yra neurotypical, taip vadinami asmenys, kurie neturi autizmo.


Ne, psichologai nepadeda. 2006 12 04 dieną aš išgėriau labai daug lexotanil, ir buvo baisiai bloga, todėl daugiau šitų vaistų nenoriu. ir neaišku, ką sakyti daktarams, kad išrašytų, nes negalima jiems sakyti apie AS, nes Lietuvoje vyresni nei 18 metų asmenys negali turėti AS pagal įstatymus. Jo baimės sukelia man baimių, aš jų bijau, ir negaliu ramiai reaguoti į jas. Žinau, kad jos užeina savaime arba nuo baimės, kad gali taip būti. Kai kuriuos priepuolius pavyko nutraukti, nes nesileidau į kalbas apie tai, ir mažai nervinausi, naudojau humorą. taip pavyko nukreipti dėmesį nuo priepuolio ir ėmėm juokauti kaip visada. bet dažniausiai aš irgi labai bijau ir nervinuosi, tada juokauti neišeina.


Tai ir nereikia sakyti, kad tai liga. nes tai yra ne liga. Geriausia rasti kur nors gerą anglišką straipsnį apie AS ir išversti, ir jam duoti paskaityti. Bet reikia labai kokybiško straipsnio. NT paauglystė yra baisi, nes jie yra agresyvūs ir stengiasi elgtis vienodai kaip ir kiti NT, ir verčia kitus asmenis elgtis taip, sugalvoja sudėtingų taisyklių, kurių reikia laikytis. Aš žinau apie AS nuo 2005 10 29, o vaikinas žinojo apie tai irgi maždaug nuo tada. Bet mes tik po pusmečio supratom, kad ir jis yra AS, nes tada labiau tyrinėjom informaciją apie AS. Su eiliniais NT sunkiai man sekasi bendrauti, nes jie kalba nesuprantamai, savo žargonu, ir stengiasi elgtis pagal nerašytas taisykles, ir manęs bijo arba laiko keista. bet su kai kuriais NT , kurie nėra pernelyg apsėsti savo taisyklių, bendrauti sekasi labai gerai ir jie patys nori bendrauti. Aš juos atradau internete. O kaip jam sekasi sutarti su NT ?

Smilte irgi turi baime isigijus. Vis bijo del savo akiu. Ji zino ,kad ji nieko akims nedare, bet uzeina baime, ateina lupa patempus ir sako" mama, as galvoju, kad as kazka akims padariau. Ar man nieko neatsitiks?" Kalusiu ka padare, o ji sako" as galvoju, akd as su sakute palieciau( ar pirstu, ar saukstuku ar ka as zinau, bet tokiu daiktu)" Kalusiu tai tu galvoju ar tu lietei. Ji sako, kad galvoja. Kazkada stebejau ja, ji nieko nedaro, bet matyt isivaizduzoja, kad taip daro. O tada issigasta. Tai uztenka jai pasakyt" tu nieko nedarei. Nieko neatsitiks" Ir paaiskinu, kas butu atsitike, jei butu su sakute sakykim, palietus.

Šiandien parvažiavau namo į Šiaulius o vaikus pirmą kartą palikau kaime su tėčiu.Matas be manęs negali pabūti nei minutės,kažin kaip mano vyrams seksis tvarkytis vieniems...Matas nuolat klausinėja manęs,ar jam nieko neatsitiks,ar plaukdamas nenuskęs,ar maistas geras,ar koks išdygęs spuogelis jo gyvybei nekelia pavojaus .Rytoj vakare sugryšiu pas savo vyrus ,tai parašysiu kaip sekėsi.