Autistukai

Mano pana vel isisiautejo, siaubas kazkoks. Siandien gal pusvalandi is ryto klyke iki uzkimimo. Man net galva isiskaudejo, vyras visaip bande ten su ja aiskintis ir bartis, niekaip, kol as neuzriaumojau visa gerkle irgi iki kol uzsikosejau. Tada uzsiciaupe. O taip rekia tevui, kad tas is kambario iseitu, kad ji nieko nenori( o i mokykla reikia eit, ner kada gincytis), nesirengia, aprengt neleidzia. Ir taip paskutiniu metu kiekviena ryta , Jau kai jin pradeda klykt, tai atrodo, mane visa purtyt prades nuo to garso. O gerkle tai jin oho ho, turi. Kosmaras kazkoks, man net nesinori ka nors daryti. Nei nepanasu, akd sventes artetu. As rimtai pradejau masyti, jai dovanos su kaledom neduoti. Bet klausimas ar supras?

Nesupras. Ar yra kazkas, kas padeda ilgam? Itariu, kad ne. Ji masto kitaip. Jos neveiks tie metodai, kurie veikia standartinius tokio amziaus vaikus. Gal jus galit ramiai pakalbeti ir ji paaiskintu kodel taip elgiasi? Gal, zinant kas yra jos galvelej, butu lengviau nuspresti kaip keisti situacija? Vieni moka valdyti savo norus ir emocijas, o kiti ne. Jai irgi sunku, nes supranta, kad yra kitokia, o pakeisti nieeko negali.
Siandien teko susidurti su vieno autistisko vaiko ispuoliu. Nezinau ka daryciau, jei taip elgtusi mano vaikas.

Zinau, kad nepades. Tai as kitaip padariau. Vyras man padovanojo tase, tai as tycia siandien uzsidejau ir pasakiau, kad labai geriems senelis anksciau net duoda dovanas. Kaip jis ziurejo. Bet ji pati irgi pergyvenam , kad taip elgiasi. Pati sako, kad norejo but gera, bet vel neisejo. O nieko nepaaiskina, as tuo metu norejau kitaip ir paleidau gerkle. Nezinau ka dar man sumascius. Ir nieko nera, aks ilgam padetu.

Mano sunus kai buvo mazesnis irgi keldavo visokias scenas. Ir tikrai ne piktybiskai - tiesiog jam budingi nuotaiku svyravimai bangom - tai gera nuotaika, tai - bloga. Tikriausiai visiems tokiems vaikuciams tai budinga? Palaipsniui blogos nuotaikos bangos daresi vis retesnes ir trumpesnes, tiesiog reikia kantrybes ir tolerancijos. Daug kas man sakydavo, kad blogai aukleju vaika, kad per daug jam nusileidziu, uztai jis toks "tinginys", nenori beveik nieko daryti, mazai kas ji domina. O juk uzsiima tik tuo, kas jam idomu. Siuo metu tai - kompiuteriai, TV ir kung fu. beje, sportu jis susidomejo nei kiek ne maziau, nei kompiuteriu. Ir tuo labai dziaugiuosi Bet griztu prie to, ka norejau pasakyti. Kai sunui prasidedavo pykcio ir blogos nuotaikos priepuoliai, viena is priemoniu ko imdavausi - uzdarydavau ji savo kambary ir pasakydavau, kad ateitu pas mus tik tada, kai nurims. Jis issisiautedavo, daiktai, aisku kentedavo - skraidydavo, luzdavo, nes sunus svaidydavo ir trankydavo kumsciais kas pakliudavo po ranka, luzdavo kedes, lovos, o ypac elektros jungikliai - ismusdavo juos kumsciu. Po tokiu scenu ir verkdavau, ir pykdavau, - visko buvo, ir balsa daznai pakeldavau, nes mano piktas tonas ji apramindavo, lyg ir "pazadindavo" is transo. Kaip suprantu, tu priepuoliu metu jis visiskai saves nekontroliuodavo, o veliau daznai ir nebeprisimindavo kad taip bjauriai elgesi. Palaipsniui pakeiciau taktika ir pradejau stengtis isvengti visko, kas gali ji suerzinti, sukelti pykti, is anksto pasakodavau ka veiksim, ka reikes padaryti, ruosdavau ji moraliskai, nuteikdavau... Zodziu, darydavau ka reikia daryti su tokiais vaikais, tik ilga laika nesisekdavo praktiskai igyvendinti gydytoju rekomendacijas, o laikui begant pradejo sektis - vaikas vis ramiau sutikdavo daryti kas reikia - laiku apsirengti kad iseit i mokykla ar eit pas gydytoja, praustis ir pan. Nors yra labai daug dalyku, kuriu jis nedaro iki siol, tiesiog ignoruoja mano pastabas apie tai, kad vis dar nepasiklojo lovos, nenunese nesvariu indu ir pan. Cia jau as padariau klaida ji aukledama, bet man tada ramybe ir noras isvengti vaiko pykcio priepuoliu buvo svarbiau - as neisreikaludavau iki galo to, ka jis turi padaryti. Liepiu klot lova, o jis tyli, nesijudina. Pasakau dar karta, o jis sumykia per nosi "mmmmm". Tai budavo zenklas, kad sunus pyksta. Po tokiu mykimu prasidedavo siautejimai, todel as pasitraukdavau ir daugiau i akis nelisdavau, kol jis pats nepajudedavo is vietos ir neparodydavo, kad nori bendrauti. Budavo, kad bendrauti noras atsirasdavo tik kita diena, todel lova taip ir likdavo nepaklota. Sita mano taktika padejo isvengti sunaus pykcio priepuoliu, bet isugde jame bloga savybe - dabar kai liepiu ka nors padaryti, dazniausiai jis "negirdi" - kartais tikrai negirdi, o kartais - apsimeta, tikedamasis "praslysti", nes kai man nusibosta kartoti, palieku vaika ramybeje. Dabar kaip tik dirbam su sia problema - stengiuosi iki galo isreikalauti to, ka reikia padaryti. Bet tai labai sunku. Daugelio dalyku nereikalauju daryti isvis, nes zinau, kad jam tai nepatinka ir nedarys, tai geriau net neprasau, kad nereiktu paskui pyktis arba leisti jam isvis nepadaryt ko prasomas. Uf, nu ir prirasiau.

Manoji anksciau isisiautejus ismetydavo viska. Dabar maziau. Tik beda, kad kai ryte tos scenos kyla, negali jos uzdaryti ir palikti, kol nurims, o ypac, jei rekia" iseik". Tada is principo liekam, nes jinai neturi teises taip sakyti. Bet bent jau siai dienai( rytui) ja suveike mano tas dovanos parodymas, kad as gavau anksciau. Ji kaip auksine buvo, po pirmo pasakymo atsikele, apsirenge ir lova pasiklojo, nusiprause, pavalge, ir net anksciau laiko jau buvo pasiruosus i mokykla eiti, nei reikia. Mes visada anksciau keliam, kad laiko butu, jei isterija uzeitu. Ir vakar dar vakare, jinai man pakartojo" mama tu buvai labai labai gera"( cia dovana itariu galvoj turejo). Bet vakar tetis su ja is mokyklos 45 min. pesciom ejo, kai per 15 pareit ramiai galima. Nes dukra klyke ir reke, nors zinojo, kad tetis ateis, bet uzsiklyke, kam tetis atejo. tokius dalykus mes visada perspejam is anksto. Matysim kaip toliau eisis.

Na, tai kaip sekas? Gal jau ir ja Kaledu senelis aplanke?

Aplanke tas senis, nebepadejau rastelio, nes blogai jauciausi . Na siaip dar man nerima kelia paskuitiniu metu ir tai, kad ji vis dazniau sneka apie tai, kad ji kitokia, labai pergyvena del to ir verkia. Neseniai zviege kambary atsisedus, o kai jau kiek aprimo pradejo verkti, kad ji saves nemegsta. Tokios jos mintys mane kiek gasdina. As net nezinau, gal man vertetu pasitart su psichologu. Nenoriu, kad ji vis daugiau i tai klimptu, dar prades sau ka darytis. AS su ja pakalbejau, kad nors ir rekia, ar daro, tai ko neturejo daryti, ji neturi del to saves nemegti. Oi, net nebezinau kuo cia baigsis. Ji vis labaiu del to sielvartauja, kad kitokia. Ir ka jai sakyti?

Aš su baime laukiu to momento,kai sūnus suvoks,kad jis kitoks,Pareis pasitark su psichologu,aš net nežinau kaip elgčiausi tokioje situacijoje,turbūt sakyčiau,kad tu man pats brangiausias ir aš visai nenoriu,kad tu būtum toks kaip visi...

Atnene, o tai taviskis, nesako taip? Jis neatkreipe demesio i tai, ar tik neisreiskia to garsiai? Maniske jau darzelyje tai pastebejo. AS jai visada pasakau, kad ji vistiek yra musu labai mylima ir, kad mes dziaugiames ja buten tokai turedami, mylim nei ka nemaziau. Ji pati labai stengiasi pritapti prie visuomenes ir neissiskirti is jos. Bijo eiti kur pasivaikscioti, nebent velai vakare, kai zino, kad zmoniu jau kaip ir nebebus. O siiap tai ji tuoj nervuojais, kad bus daug zmoniu ir ji dazniausiai is karto sako" as reksiu, man nepatiks , kad zmones vaiksto ir koso". Nors kartais ji labai sauniai prabuna ir be rekimu, bet jai matyt tai labai daug pastangu kainuoja.

Matui kol kas gerai būti tokiam koks jis yra,jis nenori bendrauti ir nebendrauja,iš namų neišeina vienas niekur, jei einame tai kartu.Viešoje vietoje jis nerodo jokių kaprizų ir iš kitų vaikų neišsiskiria niekuo,kitiems jis atrodo lyg pastoviai kažką mastantis ar svajojantis vaikas.Kai aš esu šale tai jis ir kalba ir bendrauja,bet kai manęs nėra-tai vengia žmonių,vaikų,nebendrauja.Jis vienas būna tik mokykloje o šeip tai aš su juo visur kitur būnu.Negaliu jo niekur palikti,nes prasideda baimės priepoliai o tada be vaistų nebeišsiverčiame.

Gal kas skaitet si straipsni (visa). Ar verta del jo ir dar vieno straipsnio pirkti zurnala?

straipsnis anglu k. (PDF)