QUOTE(yeah @ 2014 08 03, 10:08)
Neseniai buvau is bibliotekos pasiemusi Viilmos knyga apie atleidima, net nezinojau, kad cia toks svarbus veikalas, bet knyga visiskai nesiskaite, nes kazkas mano viduje priestaravo viskam kas ten parasyta. Taip ir nebaigiau skaityti. Gal kitu autoriu knygos man patiktu labiau.
Norejau paklausti o kaip jeigu zmogus tarkim gydosi netradiciniais metodais (homeopatija, akupunktura, zoles ir kt.) ir pasveiksta nekeisdamas nieko savo viduje? Kaip tada vertinti?
is esmes, fizines ligos turi fizines priezastis, dvasines - dvasines. emocijos yra labai arti fiziniu priezasciu, nes jos yra smegenu darbas ir jei nuo ju susergama, galima gydytis tvarkant emocijas, su mintim panasiai. kas liecia dvasinius dalykus, tai tikejimas zmogui pasveikti padeda. zoles yra gamtos vaistai, jeigu jos tinkamai paruostos, jos gali padeti is tiesu, nes mes irgi esame gamtos dalis, joje yra viskas, ko reikia. tik nusimananciu nera daug musu platumose.
del migrenos ir vadovavimo, tai as neturiu kam vadovauti, neskaitant katinu. ir man irgi niekas nevadovauja, gal tai susije butent su nesugebejimu kontroliuoti pinigu vaiksciojima, bet jeigu su noru valdyti, tai... nuvaziavus pas uosviene tureciau tada paslika vemt su migrena istisai, nes ten yra zmogus - valdovas visos visatos ir turetu kilt konkurencija, ania? bet nekyla. velgi noras vadovauti nera dvasine priezastis, tai mentalas ir tiek.
isvis kas yra dvasingumas? cia kaip su klausimu kas yra meile. kiek zmoniu, tiek skirtingu atsakymu, rinkau tuos atsakymus kazada ir rasiausi. visi skriitingai suvokia.
nu jeigu kam emocijos yra dvasingumas, tai as puse savo gyvenimo labai dvasinga, kita puse labai nedvasinga, nes bipolike, tai emocijos dvigubos. jeigu kazkam dvasingumas yra mintyse, nu ok, bet ten jau gali nueiti labvai toli nuo realybes, nes isjungi jausmus ir tada belieka irgi, tik smegenu darbas su visom pasekmem isjungtu emociju. pusiausvyros jokios. gali dasi\galvot iki visiskos gyvenimo beprasmybes ir paskui susikurti sau didinga prasme tarkim kad ir per praeitus gyvenimus, kur ten galerjai daug visko nuveikti, skirtingai nei dabar, visai neidomu, nei karaliene, nei valdove, nei dar kas nors, pasauliui itakos nedarai. dar pasikliaujant mentalu gali nueiti iki egzistenciniu baimiu, kuriu jau cia nebepasakosiu, nes liaudies nereikia gruzint tokiais dalykais, bet sitas yra jau aptariamas dalykas graiku filosofu klasikoj.
jeigu dvasingumas yra rysy su Dioevu, kaipo kureju ir meiles saltiniu, tada nepriklausomai nuo mentalo ir nuo emociju, darai tai, kas yra reikalinga daryti del kitu. t.y. atjauta, pagalba, meile, nu kad ir apkabinimai, demesio kazkam skyrimas, nebesi pasaulio centras ir supranti, kad daugybe zmoniu isgyvena panasiai kaip tu ir mes esame vienio dalis. as manau taip. tada randasi toks pasitikejimas Dievu ir paciu gyvenimo procesu, gijimas vyksta tada. nes pusiausvyra randasi. aisku, kad tai ivaldyt, turi daug dirbti. tureciau tarkim kaip pavyzdi paimt, atsiprasyti Vaizgantes, net ne del to, kad jin verbuoja, o as trukdau, bet tiesiog del to, kad sunervinau, gyvenimas jos ir taip nera lengvas. bet vis dar nenoriu. ir kas trukdo? tik mentalas. nes galvoju, kad ji daro blogi ten toj savo sektoj. kita vertus, tai juk zmogus ligonis ir vistiek nesuvoks. mentaline liga, kur haliunikai, kaip smegenu darbo procesu rezultatas.
viena vistiek lieka dvasine priezastis visu bedu - meiles ir atjautos stoka. ka turim visi, kaip nevartytum.
rausvos žuvelės
ištirps rytui tekant skausmu
spurdančios širdys