Dvasinės ligų priežastys -14

pazistu vyra, kuriam uzeina siaubingi migrenos priepuoliai, tikrai nera hipertonijos, bet jam ir migrenos nepripazista, apskritai doagnozes nera, dave daktare tableciu, sake, jei pades, kai uzeis priepuolis-reiskia migrena, jei nepades-ne migrena

Neseniai buvau is bibliotekos pasiemusi Viilmos knyga apie atleidima, net nezinojau, kad cia toks svarbus veikalas, bet knyga visiskai nesiskaite, nes kazkas mano viduje priestaravo viskam kas ten parasyta. Taip ir nebaigiau skaityti. Gal kitu autoriu knygos man patiktu labiau.
Norejau paklausti o kaip jeigu zmogus tarkim gydosi netradiciniais metodais (homeopatija, akupunktura, zoles ir kt.) ir pasveiksta nekeisdamas nieko savo viduje? Kaip tada vertinti?

pritarciau, mano mamai migrena paastredavo pavasariais, skausmas vemimas, sipnumas...ji labai valdinga, kontroliavimas jos nesvietiskas, nors ji nedirba vadovaujamo darbo, bet jai uztenka namuose visus kontroliuoti...dabar kazkaip lyg nebesiskundzia migrena, bet jei cia tuos dalykus susieti, tai gal delto kad mes vaikai isaugom, isejom ir tevu namu, ir kontroliuoja ji tik teti, aisku ir galva skauda jai jau reciau

as irgi galeciau pasisakyti, kas man padejo ieskoti atsakymu ir daugybe klausimu, pirmiausia susiduriau su astrologija, o geros astrologes neapsieina be ezoterikos ir dvasiniu dalyku, ta kart supratau, kad pati del visko kalta...galvoju nu vejai kazkokie... paskui paaiskejo, kad salia buve zmones, domisi ta sritimi, dave paskaityti viena knyga, kita, usikabinau, uzsirasiau i bible, skaitau knygas, pati atsirenku kas man svarbu, ir sakyciau visuose gyvenimuose srityse reikalai pasitaise, manau tokie zmones ne siaip sau atsiduria salia, aisku dar daug atsakymu neatsakyta, bet tam reikia laiko, ir darbo su savimi, nes tikrai nieks kitas nieko nepakeis, nepadarays, tik pats zmogus

Žmogus ne pasveiksta, o jo ligos sukišamos gilyn...
Papildyta:


Pagelbėti pavyko Vakarės dukrai. Ji miegos ramiai...

is esmes, fizines ligos turi fizines priezastis, dvasines - dvasines. emocijos yra labai arti fiziniu priezasciu, nes jos yra smegenu darbas ir jei nuo ju susergama, galima gydytis tvarkant emocijas, su mintim panasiai. kas liecia dvasinius dalykus, tai tikejimas zmogui pasveikti padeda. zoles yra gamtos vaistai, jeigu jos tinkamai paruostos, jos gali padeti is tiesu, nes mes irgi esame gamtos dalis, joje yra viskas, ko reikia. tik nusimananciu nera daug musu platumose.

del migrenos ir vadovavimo, tai as neturiu kam vadovauti, neskaitant katinu. ir man irgi niekas nevadovauja, gal tai susije butent su nesugebejimu kontroliuoti pinigu vaiksciojima, bet jeigu su noru valdyti, tai... nuvaziavus pas uosviene tureciau tada paslika vemt su migrena istisai, nes ten yra zmogus - valdovas visos visatos ir turetu kilt konkurencija, ania? bet nekyla. velgi noras vadovauti nera dvasine priezastis, tai mentalas ir tiek.
isvis kas yra dvasingumas? cia kaip su klausimu kas yra meile. kiek zmoniu, tiek skirtingu atsakymu, rinkau tuos atsakymus kazada ir rasiausi. visi skriitingai suvokia.
nu jeigu kam emocijos yra dvasingumas, tai as puse savo gyvenimo labai dvasinga, kita puse labai nedvasinga, nes bipolike, tai emocijos dvigubos. jeigu kazkam dvasingumas yra mintyse, nu ok, bet ten jau gali nueiti labvai toli nuo realybes, nes isjungi jausmus ir tada belieka irgi, tik smegenu darbas su visom pasekmem isjungtu emociju. pusiausvyros jokios. gali dasi\galvot iki visiskos gyvenimo beprasmybes ir paskui susikurti sau didinga prasme tarkim kad ir per praeitus gyvenimus, kur ten galerjai daug visko nuveikti, skirtingai nei dabar, visai neidomu, nei karaliene, nei valdove, nei dar kas nors, pasauliui itakos nedarai. dar pasikliaujant mentalu gali nueiti iki egzistenciniu baimiu, kuriu jau cia nebepasakosiu, nes liaudies nereikia gruzint tokiais dalykais, bet sitas yra jau aptariamas dalykas graiku filosofu klasikoj.
jeigu dvasingumas yra rysy su Dioevu, kaipo kureju ir meiles saltiniu, tada nepriklausomai nuo mentalo ir nuo emociju, darai tai, kas yra reikalinga daryti del kitu. t.y. atjauta, pagalba, meile, nu kad ir apkabinimai, demesio kazkam skyrimas, nebesi pasaulio centras ir supranti, kad daugybe zmoniu isgyvena panasiai kaip tu ir mes esame vienio dalis. as manau taip. tada randasi toks pasitikejimas Dievu ir paciu gyvenimo procesu, gijimas vyksta tada. nes pusiausvyra randasi. aisku, kad tai ivaldyt, turi daug dirbti. tureciau tarkim kaip pavyzdi paimt, atsiprasyti Vaizgantes, net ne del to, kad jin verbuoja, o as trukdau, bet tiesiog del to, kad sunervinau, gyvenimas jos ir taip nera lengvas. bet vis dar nenoriu. ir kas trukdo? tik mentalas. nes galvoju, kad ji daro blogi ten toj savo sektoj. kita vertus, tai juk zmogus ligonis ir vistiek nesuvoks. mentaline liga, kur haliunikai, kaip smegenu darbo procesu rezultatas.

viena vistiek lieka dvasine priezastis visu bedu - meiles ir atjautos stoka. ka turim visi, kaip nevartytum.

Moksle, psichiatrijoje meilė irgi priskiriama sutrikimams, turi savo kodą

Aš pridėčiau, kad ne kažkas vienas ar kitas svarbiausia, o visa ko harmonija, kaip sakoma aukso viduriukas. Netgi įtampa, baimės ir pan. žmogui naudinga, kai viso to su saiku.. Net gi kai teigiamomis vadinamų įtakų per daug (pvz. įsimylėjimas, naujas būstas ar kažkas pan.) irgi galima susirgti. Kažkodėl apie tai pamirštama

o, dar vienas meiles aiskinimas, itrauksiu i sarasa savo tyrinejimu

taigis, aukso viduriukas. isimylejimas mane tiek ismusa is pusiausvyros, kad pradzioj bukvaliai sergu, nu paskui jau i norma grizta. isimylejimas ne meile, tai hormonai velgi, fiziologija, tik labai sunku atskirt pradzioj

Įpilsiu žibalo į ugnį pagal Villmą (vis užmirštu,kaip teisingai rašosi ta pavardė su vardu, kur dvi balsės, o kur 2 priebalsės , užmirštu nors tu ką, čia gal kokia priežastis yra? ) pagrindinė baimė, kurią turi dauguma, tai "manęs nemyli".

Taip, avesta gerai pastebėjo, kad nuo didelio džiaugsmo irgi galima susirgti.

Tą patį jausit, skaitydama ir kitas tokio turinio knygas. Susitikti su savimi, nėra lengvas reikalas. Reikia daug pripažinti ir daug pakeisti, kad keistųsi aplinka apie patį.
Papildyta:

Taip. Iš to kyla dar kelios baimės - būti paliktam, likti vienišam. Taip pat baimė prarasti tikrąjį veidą, tapti vargšu ar ligotu, senu ir pažeidžiamu, prarasti darbą, šeimą, draugus. Taip pat būna stipri pokyčių baimė.

O juk baimės ir pykčio (tuo pačiu) energijos saugomos giliausiuose kūno sluoksniuose ir išlieka kaip antspaudai smegenų vingiuose. Pyktį žmonės linkę slėpti,nes visuomenėje jis smerkiamas. Dar blogesnė jo apraiška yra nepamatuota agresija, bendraujant su žmonėmis, smurtas, mentalinis ir verbalinis destruktyvus, netgi karingas. Kūniškai turim: standžią nugarą, problemas su tarpslanksteliniais diskais, šaižiu ir garsiu balsu, raumenų įtampa, augliais, sustingusiu žandikauliu ir kietai suspaustomis lūpomis.

Gal kas gali paaiškinti, iš kur kyla tokia baimė? Bandau suprasti, kokia priežastis to, kad nuolat jautiesi nemylimas. Gal reikia pradėti nuo savęs?


O pyktis yra blogis ar vis dėlto neutrali emocija? Ar visuomenė klysta neigiamai vertindama pyktį, piktus žmones (realiai turinčius per mažai kantrybės ar veidmainiškumo, kad sugebėtų nuslėpti tą pyktį)?

[quote=Sonhar,2014 08 03, 15:56]
Gal kas gali paaiškinti, iš kur kyla tokia baimė? Bandau suprasti, kokia priežastis to, kad nuolat jautiesi nemylimas. Gal reikia pradėti nuo savęs?


o is kokios pati esi seimos, ar nera taip, kad vaikysteje meiles nepakankamai gavai, nes viskas kyla is vaikystes
Pirmiausia reikia myleti save, turi buti gera paciai su savimi, tada ir aplinkiai tai pajus, as issivadavau is to jausmo,ir man dabar taip gera, kad nereikia nieko tiketis is kitu

Aš taip manau, bet mane domina gilesnės priežastys - kodėl gimiau tokioje šeimoje. Ir kaip būtent tas priežastis galiu ištaisyti. Dėl meilės sau pilnai sutinku.