QUOTE(Sonhar @ 2014 08 03, 14:56)
Gal kas gali paaiškinti, iš kur kyla tokia baimė? Bandau suprasti, kokia priežastis to, kad nuolat jautiesi nemylimas. Gal reikia pradėti nuo savęs?
O pyktis yra blogis ar vis dėlto neutrali emocija? Ar visuomenė klysta neigiamai vertindama pyktį, piktus žmones (realiai turinčius per mažai kantrybės ar veidmainiškumo, kad sugebėtų nuslėpti tą pyktį)?
mm. sita dalyka taip aiskino nesakysiu kas. nu destytoja viena mano. zodziu vaikas kai gimsta, jis atskiriamas nuo motinos. iki tol jie buvo abu kaip nedalomas Vienis, o su gimimu eina atskirumas jau, paskui laikui einant, vaikas auga ir jaucia vis labiau savo atskiruma nuo kitu, kad jis kitoks, iki paauglystes, va cia buna pikas ir tuo metu labai svarbu paaiskinti, kad esi ne tik kitoks, mes visi esame viena ir esame tos pacios puzzles dalys, tas apramina ta atskirumo baime, kuria ivardija visaip zmones "manes nemyli" ir panasiai. veliau zmogus bresta ir jei viskas tvarkoj, jis vel isgyvena pilnatve, ta kryptis iki pat mirties, kas yra velgi sugrizimas i Vieni pilnas. Todel paauglystes metu zmogus pats pazeidziamiausias ir jeigu ten ivyks kazkas blogo, jis tures paskui pasekmes, kurios gali pasirodyti kaip ligos, tos fatalines ligos. Samoningai ta atskiruma nuo pasaulio vesti prie Vienio gan sunku ir cia knygutes vaidina nedidele role, tiesiog tai kito zmogaus suvokimai, vieniem tinka tas, kitiem kitas, dar treti turi savo metodus kaip pajusti ta Vieni su isore. Tada gali myleti. Bet cia irgi uzsiemimas ilgam.
QUOTE(ponia Lylia @ 2014 08 03, 15:45)
Villma rašė, kad mama, nelaukdama vaiko, perduoda tą baimę. Pagal ją, vaikas, kuris ateidamas tikisi suteikti džiaugsmo, pajunta, kad jis mamai savo atėjimu suteikia skausmą, kad našta, kad nelaukiamas ir nuo tada jaučiasi kaltas. Toliau ji aiškina, kaip mamoms atsiprašyti savo vaikų ir kaip vaikams atleisti tėvams.
Tie, kurie pyksta neslėpdami savo emocijų ir jausmų, bent jau nuoširdūs, nors kaip ir nemalonu ar sunku su tokiais gyventi. Jie bent jau neapsimetinėja.
Tai Vilma cia nusisnekejo, nes pv z mano vaikas yra kompanijos siela, jos didziausia baime dabar yra netekti draugu. jei sapnuoja kosmara, tai kosmaras buna apie i uzsieni isvaziavusius draugaus, tragedija tame. nu kaskart zemelapi pasiziuri po tokiu kosmaru, nurimsta, nes sapne tik i Anglija visi vaziuoja, ne i Australija kokia, ne taip toli. Tipo as jos nelaukiau? as nuo 14kos metu zinojau, kad noriu pagimdyti dukra ir laukiau kada cia jau tas bus, taigi as laukiau, josios tevas lauke, visi lauke jos, teber mylimiausias vaikas giminej. O prarasti draugus bijo, kad nepatiks draugams irgi bijo, nors ir kaip dominuoja. bijo buti nemylima. nors to nebuvo nutike. nei per nestuma, nei pries ji, nei po to. labiau tikiu ana teorija. bet jin nepopuliari cia bus, per mazai dvasingu terminu.
ai pyktis, ta reik isliet, geriausiai fiziniu darbu, ir visai ne del visuomenes, nes jos nuomone yra maziausiai patikimas dalykas sioje zemeje, bet del saves, a tai paskui sprogineja elektros prietaisai namie. imt sluota ir varyt, geriausia taip. per darba tevynei naudinga.
Papildyta:
QUOTE(smėlioAudra @ 2014 08 03, 16:06)
O jei pažiūrėsim kitu kampu į tai. Kodėl žmonės pyksta ir yra pagiežingi? Kas juose pačiuose yra ne taip, kad juose gimsta neigiama emocija?
del meiles stokos. vel cia pasikartosiu, sake vienas toks protingas zmogus, zemej gyvenes, kad labiausiai meiles truksta tiems, kuriems sunkiausia ja duoti. va tiems, kurie pyksta ir tuo atstumia nuo saves aplinkinius, jei tie nera samoningi. paskui prasideda visokios kaltes ir praeiti gyvenimai, baisus nuodemingas zmogus, kuris privalo visiems atleisti. jei tokiu visas burysm, o tame tarpe vienas samoningas, kuris ta suvokia ir nedaro kaip banda, jis gali nusvert visos bandos jausmus per savo samoningumja ir meiles jega, nes ta yra stipresne uz pykcius ir baimes, tik reik ta atsiminti. nu cia visokie buvo, Jezus, buda ir taip toliau, buna ir dabar pasitaiko tokiu zmoniu, aplink juos viskas nurimsta.
Cia buvusios Jezaus zmonos prasau nekomentuoti to vardo, ok? nors lyg sake ignorins mane, tikiuosi ignorina tikrai
rausvos žuvelės
ištirps rytui tekant skausmu
spurdančios širdys
