Mūsų vienetiniai beveisliukai

Nebūtinai ji buvo mušta. Gali būti tiesiog didelė baimė dėl nesocializacijos arba dėl įgimtų psichikos problemų. Su tokiu šuniu reikia labai daug kantrybės ir tikslingo darbo. Siūlyčiau įsigyti narvą - po savimi šuniui dergti bus sunku. Reguliariai vedžiot lauke, tačiau "nespausti" šuns - pradžiai veskite tiesiog į lauką ir leiskite šuniui ramiai pabūti Tegu dairosi, uosto. Vėliau po truputį judėkit kuo daugiau. Laukas turi pasidaryti mielas - šerkite lauke, iš rankos. Jei žaislai įdomūs - žaisliukais paskatinkit. Duokit skanėstų, jei susitvarkys reikaliukus.

Su pavadėliu mokytis vaikščioti pradėkit namuose. Uždedat ir leidžiat šuniui suprast, kad tai nėra blogis. Iš pradžių prisegti šiaip, paskui pavedžiot po namus. Žodžiu, žaidimas. Ir viskas po truputį.

Anyway, kad ir ką bedarytumėt, neskubėkit ir leiskit šuniui suprast, kad Jūs nieko blogo nedarot. Neaišku, kaip augintas šuo, gal apskritai nieko nėra matęs savo gyvenime. Ir dar vienas patarimas - pasikonsultuokit su dresuotoju. Realiai matant šunį padėti tikrai lengviau. Kaune tikrai yra iš ko rinktis, pasiūlyčiau klubą Nasrai, Algis ir Erna tikrai turi patirties.

Aciu uz patarimus

Va db skaitau straipsnius internete. Reiks bandyt su maistu lauke pazaist kazkiek, nes pastoviai alkana. Kai idedu sauso maisto i dubeni, tai tiesiog ryja. atrodo, kad nemielas buves pries tai gyvenimas buvo. Viska daro greit ir apsidairydama

Apie narva pagalvojau gal ir gera mintis, nes ir katino maista bando vogti. Del pavadelio manau problemu nebus, nes antkaklio tai visai nebijo, bet kai imu pavadeli bruka uodega ir gulasi. Tai va ir pagalvojau, kad muse gal ja su pavadeliu ar seip su kokiu dirzu.

O Erna tai buvusi mano vaikystes kiemo drauge. Tame paciame name gyvenom kazkada. Reiks paklaust jos patarimo.

Prieš turbūt tris metus paėmiau iš prieglaudos kaliukę. Ji irgi buvo beveik metų, nedidukė.
Nesiplėsiu su graudžiom pusėm, pirmiausiai pasakysiu, kad šuns elgesys visiškai pasikeis tada, kai jis pasijaus saugus, supras, kad iš čia jo niekas nebeišmes. O tam reikia laiko. Gal net ne mėnesio ir ne dviejų... Man prireikė daugiau nei metų.
Pas mus padėtį lengvina, kad turėjome auksaspalvį retriverį, tai mažoji viskuo jį mėgdžiojo ir tą daro iki šiol, jeigu atsiduria situacijoje, kai nežino kaip elgtis.
Maniškė bijojo atidarytų šaldytuvo durų, bijojo rankinuko rankose, rankos pakeltos, nu absoliučiai visko. Kai grįždavo vyras iš darbo lysdavo už stalo ir ten tupėdavo susirietus. Kadangi jau padarėte pirmą žingsnį, labai tikiuosi, kad esate nusiteikę, kad reikės daug kantrybės. Daug.

1. dėl reikalų darymo namie: nebarkit už tai. Bandykit vestis į lauką, gal turit draugų su šunimis? gali būti kad jūsiškė kitų šunų kompanijoj jausis geriau. Veskitės į ramesnes vietas, nors už vieną žengtą žingsnelį duokit skaniuką, girkit. Jei jau tūptels kokio reikaliuko labai labai girkite.

2. įveskite griežtą režimą: (čia viskas kaip pvz pagal mano režimą) keliatės 06:00, bėgat laukan, tada šeriat šunį, vėl laukan. tada išeinu į darbą, grįžtu 17:00 vėl bėgte į lauką, tada apie 18:00 - 19:00 vakarinis šėrimas, ir vėl laukas. dar laukas prieš miegą, kuo vėliau. Čia pradžioj toks režimas buvo, kai šuo pradėjo vienodu metu gauti maistą, pradėjo reguliuotis kakinimo laikas, tad namuose krūvų neliko. Su balomis aš vargau ilgai ir nuobodžiai... Galiu paguosti, kad kvapus geriausiai naikina actas su vandeniu, antrą kart pildavau kokiu kvepiančiu valikliu, kartais minkštiklio įpildavau.

3. apribokit šuns buvimo vietą, kai jūsų nėra. maniškė paniškai bijojo narvo... mano sprendimas buvo toks (po visko ką bandžiau) nakčiai dedu pavadėlį ir rišu ją greta savo lovos, kur jos guolis, ji neklykia kaip skerdžiama, nekaukia, necypia, bet ir nezylioja naktį po kambarį, vadinasi ryte nerandu balučių. Dieną išeidama į darbą uždarau koridoriuje, na jis didelis, bet neturiu kur daugiau tai jeigu ir būna bala, vis mažesnį plotą plauti nei visą pirmą aukštą...

4. maniškė taip ir liko labai baili... nusipirkom naują kaldrą, ir poką pastatėm kambario kampe - ji bijo pro jį praeiti, šonu skersa pravaro greituoju būdu. Gatvėj gali išsigąsti bet ko - krentančio lapo, suklykusio vaiko, todėl nuolat tvirtai laikau pavadėlį.... vedžioju su petnešomis.

aš nenoriu jūsų gasdinti, tiesiog noriu parodyti, kad kelias gali būti labai sudėtingas... nepaisant visų mažosios blogybių, ji labai gudri. Ji mokėjo prisipratinti mano vyrą, kuris jos nelabai norėjo. ji nejaučia mano emocijų taip, kaip nuo mažumės užaugintas retriveris, bet jei mato, kad sakykim aš liūdna, o retriveris glaudžiasi - ir ji atbėga glaustis, nors toks vaizdas, kad nesupranta kodėl tą daro

Pirmais mėnesiai ji buvo klaikiai kūda: Pesto maisto šokis
Ir kaip jūs ir sakot - rijo viską dideliais kasniais... užtai dabar, daviau šaukštelį avižinės košės (na liko ir gaila išmest buvo, retriveris susiurbė net nepajautė) mažoji pažleveno kaip kokį Š ir išspjovė pradžioj kiekvieną kart nešant jai ėsti šokdavo tokį maisto šokį

tiesa, dar, apribokit vandenį. jei šeriat sausiaku - jį brinkinkit, ryte kol jūs namie padedat vandens bliūdėlį, išeinat į darbą: atimat. vakare duodat kol jūs esat, nakčiai vėl atimat. šuo įpras kada reikia pagerti, namie sumžės balų
čia pirmą dieną tik parvežtas ir išmaudytas žvėriukas:


o čia po poros metų











daug meilės, kantrybės ir supratimo, daro stebuklus. gal ne visai tokius kaip mes norėtume, bet aš tiesiog susitaikiau, kad ji yra tokia. man taip lengviau negu nuolat išgyventi ir bandyti ją pakeisti. dar svarbu nors truputis žinių apie šuvukus, forumą jūs jau radote tad nenustokit domėtis, rašykit. išgyvenau labai panašų dalyką, tad galite ir man bet kada parašyti

turbūt paskaičius dabar galvosit, kad ojomajo kur papuolėt... bet taip ir yra. nebūtinai viskas klostysis kaip pas mane, bet gali būti ir taip... aš labai tikiuosi, kad nenuleisite rankų po spontaniško gyvūnėlio priglaudimo...

Oi,Gorada,tai jusu jau visai saunuole:)jau ir palaida laksto,ir tokia grazuole:)
Musiske tai atsirado pries pusmeti..Taip pat,pamaciau internete,paskui atkeliavo pakeleivinga masina..pamaciau,ir supratau,kad labai rimtai isisudziau..smerke visi,durnino,uzjaute,juokesi,nesuprato...o as paemiau ja ant ranku(reikejo laikyti labai stipriai,kad neiskristu stacia galva)ir pamilau ja tokia,liesa,plona,grakscia,kaip stirnele,ir tokia pat baugia.Sirdele taip dauzesi,kad net mano ranka drebejo,net apsidare vargsiuke is tos baimes...Vienas privalumas buvo,kad turejau kita kalyte panasaus amziaus..tai pirmiausia susidraugavo jos..zmogus jai buvo priesas.Kazkas baisaus.Kazkas bauginancio.Guzesi nuo visko.Kad galeciau paimti ant ranku,turedavau tyliai palengva uzspausti i kamputi,ir tada tvirtai paimti,nes sokti noredavo ir is didelio aukscio..imdavau kuo dazniau,sededavau prie televizoriaus,ar prie kompo,ir glostydavau glostydavau..net neziurejo i mane..neeme is ranku maisto visiskai..valgydavo tik tada,kai as pasislepdavau..balos buvo istisai,kakuciu taip pat rasdavau kiekviena ryta.Bijojo musu visos seimos,apie svetimus nebekalbu.Tik tas buvo nuostabu,kad buvo nuolanki,leidosi maudoma,nors pirma karta norejo ikasti,bet suktelejau-NU,ir daugiau niekada to nedare..Visada elgiausi labai svelniai,niekada nebariau uz nieka,niekada nedariau staigiu judesiu.Pas mus dekinga vieta tuo,kad galiu isleisti bet kada i aptverta soda,ir jos ten vaiksto..Bet kai reikdavo pareiti namo,tai budavo tragedija.Viena diena ji parbega su mano kalyte,kita diena jai jau kazkas nepatinka,ji stovi uz 3 metru ir neina namo..arba slepiasi avietese..kiek kartu eidavau su proziku vyti namo vis kazkas pasakydavo-visai durna ta tavo kale..o as ja tikejau ir dabar tebetikiu,,nors balu dar retkarciais pasitaiko,bet ji jau ateina pas mane i lova miegoti,ji eda man is ranku,ji leidziasi apvilkti jai drabuzelius,kai einamee i lauka,ji labai graziai eina su pavadeliu,ji labai dziaugiasi,kai griztu namo,ji loja ant svetimu zmoniu,ji pripazista jau mano vyra:)),kuris ja jau irgi pamilo,ir vadina Ceriuke maziuke:)))nors dar kartais bijo valgyti kai matau,kartais dar issigasta kokio gesto,neateina,kai pasaukiu,kad paimti ant ranku,turiu labai prisitaikyti..bet kai atsimenu,issivedziau pradzioje i lauka,tai galvojau,kad ji isblus..visko taip bijojo,kad neejo,o tik ratu sukosi,kad kas ja gaudytu atrodo..labai issigasdinusi mergyte buvo.Tai lauke pradzioj nesiodavau ant ranku,kad jaustusi saugi..as jai pirmiausia tapau saugumo garantu,nes mane daugiausia matydavo..ant sunaus dar ir dabar loja:))dabar ji ryte apuosto mano veida labai kruopsciai,palaizo rankas,susiraito pazastyje,ir snaudzia..bet jai nepatinka,kai glostai jai galva.bega ir guziasi...tai glostau pakakliuka ar nugaryte..kai valgau,atsiseda ir ziuri,laukia ko nors..jau vizgina uodega,zaidzia lauke su kamuoliuku,su draugele savo,leidzia nagus karpyti..bet niekada nepaleidziu nuo pavadzio,nes nemanau,kad ateitu kvieciama..ir tai puses metu rezultatas..kantrybes reikejo milziniskos..tik supratau viena,jei as ja atiduosiu,tai is jos nieko nebebus,,ji niekada nebepasitikes zmogumi..labai tikiuosi,kad vasara bus dar geriau,bet,kad ji bus tokia,kaip mano auginta,as nesitikiu..bet as ja myliu ir tokia,kokia ji yra..ji man labai gera bet kantrybes dar daug reikes:))as ja keiciu i jos meile Taigi patariu labai nuosirdziai,jei nesiruosiate vargti,tai geriau grazinti,kol ji dar nepradejo pratintis prie jusu,bet jei grazinsite veliau,jai bus dar baisesnis stresas..o jei negrazinsite,uzsidirbsite pliusiuka savo gyvenime

Kaip grazu skaityti, kiek daug siltu zmoniu cia...

Oi nea. tikrai negrazinsiu. niekada taip nepasielgciau. As del jos 100 km suvazinejau. Mano buvusios sunes sumazinta kopija. Pamaciau ir pasimeciau. Kokia panasi

O jusu atveju, tai zinokit paskaiciau ir buciau tikrai isigandus. Bent jau palyginus su jusiske tai maniske kitokia.
Nuo pirmo vakaro miega su manim lovoje. Jau kiek laimes kai griztu is darbo, nebekreipia i katina demesio varo pirma pasitikti. Geriausiai eda is ranku. Is dubenelio maziau drasiai, labai skuba. 4ta diena su pavadeliu namie jau drasiai, tik lauke dar baidosi. Juokingiausiai kai ji lauke nenori eit, tai apibega mane is priekio ir atsistojus ant 2 koju sokineja, kad pakelciau ant ranku. Baluciu nakti nebuna. Dideli reikala daro lauke. O va baluciu dienos metu kartais pasitaiko. Nors vakar grizus is darbo grazu svaru buvo.
O glostyt ir niurkyt galima visaip, net cypia is laimes ir vaikas gali glostyt ir vyras. zmoniu bijo tik lauke. Tada pritupia, guziasi ir tempia namo. Kazkaip greit atsimine kelia namo. Nors tik 4ta diena pas mane.
Su maudymu problemu nebuvo, leidosi. Kaip suprantu diziausia baime yra laukas, didesnes erdves, kambari saugiausiai jauciasi ant sofos. Kol vakar buvau viena, tai lakste is paskos, jau kai grizo vyras su vaiku, tai pasitauke, issitaise ant sofos.
Nagus pirma diena nukarpiau. Leidosi nors bijojo. ji kai bijo, tau gulasi ant nugaros ir vizgindama uodega cypauja.
Na pagrindinis darbas paversti lauka smagia vieta ir kad nebutu tokia bailiuke. Seip geriete ji tokia.

Ir nešerkit iš dubenėlio. Džiaukitės, kad puikiai ėda iš rankų - šerkit už bet kokį veiksmą, kurį norit sustiprinti. Dalinkit paros porciją į mažas dalis ir pastoviai nešiokitės kišenėj: kai einat į lauką, kai šuo atsisėdęs į jus pažiūri, kai atsisėda greta, kai ramiai ir be baimės kieme praeina keletą žingsnių. Skatinkit, skatinkit ir skatinkit.

sveikinimai naujokams, sekmės drąsėjant

o vat man pasistojo klausimas merginoms auginančioms daugiau nei vieną šunį ar visos savo šunis vedžiojat atskirai? ar visgi yra tokių unikalių šunų, kurie klausosi ir gaujoje vedžiojami?
saviškius jau stengiuos vedžioti po vieną, tik kartą ar du išvedu kartu pasilakstyti, bet po vakarykščio maišto iš šunų pusės kurį laiką vesiu po vieną
bet lyg ir dauguma vedžiojat savo žvėrius kartu? bent jau Borzika kiek supratau tikrai visada abi vedasi. kaip sekas sutarti?

Jau sakiau tau, bet galiu dar kartą pasakyt Dabar veduosi saviškius kartu. Dažnai. Ne kasdien, tačiau veduosi. Kol buvo jauni - ėjo atskirai ir tik kai eidavom į pasilakstymus į laukus, pasiimdavau kartu. Kitu atveju eidavau su kiekvienu atskirai.
Dar vienas dalykas, kurį darau aš, kai veduosi abu kartu ant pavadžio - jie abu griežtai eina greta. Be jokių išimčių. Jokio žingsnio nei į priekį, nei atgal, nei į šoną pasikibint. Gauna be įspėjimo kakton abu. Ir to siekiau nuo pat mažumės. Kitu atveju išeit į žmones būtų praktiškai neįmanoma. O dar įvertinus, kad mano Gralis turi ganėtinai daug fizinės jėgos, tai taptų ir nelabai saugu. Ir vos sustojus reikalauju šuns atsisėdimo. Nesvabu, kas darosi aplink, kur šuo turi sėstis ir kas jį šaukia. Kol šuo nesėdi ir nežiūri į mane, mes nejudam iš vietos. Tada ir katinus aplenkiam, ir gasdinančius objektus, ir prie svetimų žmonių artinamės palengva, ir šiaip gelbėjamės nuo per didelio noro temptis kažkur. Aš asmeniškai gal ir sadistė, bet man nesvarbu, jei šuo nori plėštis link bėgančio katino ar pamatyto vaiko, tegul sėda nors ir į balą, tačiau mes nejudėsim.
Tada, kai nueinam iki vietos, kur paleidžiu, abu sėdi ir irgi griežtai tik pagal komandą laisvai paleidžiami. Ir dažniausiai būna taip, kad vienas šuo eina reikalų tvarkytis į vieną pusę, kitas į kitą. Jei tik nors kiek vienas paskui kitą - baru, rišu ir vedu tik ant pavadžio. Ilgainiui abu suprato, kad mano rankos gestas, į kurią pusę rodau, yra ta kryptis, kuria reikia eit tvarkytis. Tokiu atveju siunčiu vieną kairėn, kitą dešinėn tam, kad susitvarkytų reikalus be žaidimų ir gainiojimųsi tarpusavy. Šitas dalykas labai padėjo tada, kai Gralis gavo traumą ir bet koks staigus startavimas iš vietos galėjo reikšti dar blogesnę situaciją. O šuns parišt vien ant pavadžio nenorėjau.
Ai, dar vienas dalykas, jei veduosi savus į pasivaikščiojimus abu ir su einam kitais šunimis. Nors dabar tai būna retai. Tai pasivaikščiojimus planuojam vis tiek gan iš anksto - dieną ar dvi prieš. Tai šunų nešeriu visai, kad norėtųsi pas mane grįžt net lakstant. Ai, ir dar stengiuos nešūkaut vardo, kai šuo palaidas ar žaidžia su kažkuo. Nes tai beprasmiška. O jei jau šūkteliu, tai taip, kad nekiltų abejonių šuniui.

Sveiki visi

Jau seniai besirodėm, nežinau ar pamenat jau mus
Norėjom dar kartą padėkoti už visus patarimus kuriuos čia gavome
Sekasi Pupytei puikiai, nors labai jau daug kantrybės ir pastangų reikėjo, daugeliui žmonių papasakojus Pupytės bėdas ir baimes dažno būdavo nurašoma, kam man tokios jos reikia ir t.t., siaubas visko prisiklausiau , bet nepasidaviau. Šlapintis namie tik neseniai nustojo, bet nustojo Aišku vistiek yra bailesnė nei kiti, tačiau baimių mažėja. Turbūt mielesnio padarėlio už ją pasaulyje nėra

Daug kantrybės, svarbiausia nesitikėkit greito rezultato
Mūsų Čipas labia greitai adaptavosi, net nepajutau sunkumų, kurie paprastai būna atsiradus naujam gyventojui. Kiek teko pavargti dėl kojos kėlio namie, bet viskas išsisprendė. Padėjo ir tai,kad be Čipo, namie dar yra du šunys, tad naujokas labia greitai įvaldė visas namų taisykles



Taip pat buvo su mano kolege. Ji paėmė dar visai kukulį, iš po apleisto garažo, nežinia ką jam teko ten išgyventi, bet jis, jau suaugęs šuniukas, visko bijo. Ir valgo taip, lyg tai būtų paskutinis jo kasnis šiame gyvenime.



Kai einu į mišką, pasiimu visus tris, tik, aišku, einu ne viena

Margoji pradzioj mane i nevilti vare su savo ignoru ir neklausymu, pamenu ir Agnei guodziausi tuo klausimu...bet padirbejom atskirai, agility prisidejo, o ir siaip sune i prota atejo (tiesa, ne visais aspektais ) Dabar vedziojuos visada abi kartu, is principo klauso, siaip didesnis demesys i margaja, nes ji energingesne ir pestuke, tai nuo jos akiu nenenuleidziu..savo ruoztu ji geriau komandas vykdo - toks biski aviganio ir terjero misinukas. Maniskes anksciau buvo baisulines drauges, o dabar labai konkuruoja del mano demesio.