QUOTE(Būtybė* @ 2013 12 17, 15:03)
Pasakykit kaip neišprotėt iki 17 h
Neturiu nei uspakajoncų jokių, o jaudulys toks, kad net paširdžius duria.
Įkvėpt - iškvėpt ir 



Žinau kaip sunku. Nežinau ką patart tiksliai. Leisk sau eit, su visu tuo nerimu, jauduliu ir dusuliu, ar kas ten bevyksta. Ir nebandyt jo slėpt, tiesiog ateini ir viską sakai kaip jautiesi. Neplanuok iš anksto pokalbio, galvok kad px, esi silpna tokia kokia esi. Nu viskas px, čia gi ne darbo pokalbis, nieko nereik pasirodyt to ko nepajėgi.
Pamenu kai man buvo tos stiprios panikos, užsirašiau pas psichologę, pirmą kartą iš viso gyvenime. Važiavau truliku, ir tokia panika ištiko, baisuma, kojos kaip vatinės, paeit negalėjau, dusau iki išprotėjimo. Tokia visa atsijungus kažkaip automatiškai pro duris įėjau, atsisėdau, pradėjau bliauti. Nu ir pradėjau kalbėt kažką, panika praėjo.
Papildyta:
QUOTE(a-bbz @ 2013 12 17, 14:39)
ne tam diedui? uzimtam diedui? blogam diedui? nesveika, maniakiska meile?
Per sudetingam. Ir per sudėtinga aš. Kai viskas per daug gerai bet ir per daug sunku iki išprotėjimo. Ir dar supratimas, kad kaip visada aš viską suknisu. Ir suknisau turbūt jau neatitaisomai.
Ir dar kad pati užimta

Papildyta:
QUOTE(a-bbz @ 2013 12 17, 14:39)
Nesišviečia. Man jeigu tai vyksta, tai labai retai. Sunkiai ką nors prisileidžiu ir mane kas nors sunkiai "permato". Bet jau kai būna tai būna va taip, per stipriai..
