QUOTE(maža mazgė @ 2014 01 31, 09:56)
Lysa, pritariu, kad reikia tikėti, kai kuriems kad ir baisios ligos, su tokiomis pasekmėmis, bet jų eiga būna lėta dėka vaistų, mitybos ir judėjimo. Manau reikia būtent taip ir nusiteikti

Kiek įmanoma daugiau optimizmo, kad ir kaip būtų sunku.
Kai susirgau galvojau nupušiu. Tik Dovydas gimė, visos tos diagnozės taip sielą išdarkė, o čia dar pati. Bet kai aplinkoje beveik tuo pat metu du žmonės susirgo vėžiu, supratau, kad tikrai gali būti blogiau. Mūsų ligos gal ir nepagydomos, bet apgydomos, stabdomas progresas ir pan. O gal, prie daug tikėjimo ir pastangų pavyks pasiekti remisiją

na laikykis

geras nusisteikimas padeda sveikti.
Tau tai aišku sunku, pati pasiligojai dar vaikelio bėdos. bet manau,kad tavao mažius gali būti ir varomoji tavo jėga. Būtent optimizmo lašelis,kuris neleis pasiduot savai ligai, neleis pschichologiškai palūžti.
Kiek girdėjau apie tavo mažio diagnoze, tai žinau kad geriausi rezultatai gaunami,kai vaikas labai daug lavinamas. taip suprantu su juo reikia labai daug dirbti, mokinti... Esu mačiusi paaugliukų ir estijos,kur jei ne veido specifika nepasakytum kad jei vaikai turi nukrypimu.
taip kad verkšlent tau nėra kada. domiesi savo liga, gydaisi ir domiesi vaiko raidos įpatumais. lavini, galų gale kalbi su juo.. nes niekas kitas to eb taves enpadarys. tik nuo taves,kaip mamos priklauso atvo vaikelio ateitsi. taip kad manau au viskas bus okei...
tiesiog ta pradžia sunki ir gazdinanti.
Ai tarp kitko kažkada pasigimdžiau pirmagimi ir neėmiau akademiniu... mokiausi garsiai . skaičiau teorine mechanika sūnui, jam buvo 3 mėnesiai. jam žiauriai patiko. Jam aišku atrodė,kad mama su juo kalba..o mama tik mokėsi. bet tai buvo būdas kaip pasiruošt egzams, ir prisižiūrėti vaika. maniškis išaugo labai gudrus, anksti kalbėti pradėjo. su dvynėm man jeu neužteko laiko taip daryti. Visgi tuo metu sūnui buvo 5 metukai ir jis žiauriai pavydėjo sesėm ir surydavo visa mamos dėmesi. to rezultate viena iš dvyniu mintis labai sunkiai reiškia. daug dirbam,kad pasiekt normalesniu rezultatų.
Tai va o aš vakar kažkaip pagalvojau,kad jau savaitė kaip kažkur išgaravo mano optimizmas. kažkaip pastebiu depresukos apraiškas. pačiai negera, bet prisiverst kažka daryti sunku.
jaučiu čia todėl,kad jaučiuos labai apribota, i lauką neišeisi... ir šeip ko gero pas mane pereinamas laikotarpis, kai namie tiesiog nebeturiu ką veikti... visgi liko 1 vaikas, tas kurio niekad namie nesijausdavo.Namai tušti ir tylūs. Man rūpesčių jokių, neskaitant pietu ir dieduku ligu.........
žiauriai skauda kelienus paeit sunku. galvoju gal čia pschichologiškai... pernai turėjau veiklos sočiai. tai kažkaip ir jaučiausi gerai. šiemet kažkaip kitaip. keičiasi gyvenimas, dar meteliai- kiti visai su diedu vieni liksim.Reikia prisigalvoti veiklos. kitaip nupušt galima. galima apsirgt ir nepasikelt..
na aš čia galvoju,juk tik ana savaite šiltinom grindis, tai oi kiek prisivaiksčiojau... o vakar rik apsitvarkyt namie ir rankos nekyla. paeini paeini ir tipo pavargau...... užtat susigaužiau kad su galva man jau negerai..... tai va kojas skauda, vyrui skūstis nesinori, baisu jam ivaryti baime. o skauda ir nervuoja ir laiptais lipt sunku ir šeip išmiegamo i saliona patekt sunku( tarpe 2 laiptai) kalnai nuskausminamųju eina ir nesuprasi baigsis visa tai kada nors ar taip ir bus......
ne baisu man. bet kažkaip tie laiptai namuose nežavi... kažkaip matau prastas judėjimo perspektyvas ateityje. bute4-riose vietose laiptukai. neskaitant kad iš viso antram aukšte gyvenam.