QUOTE(gėlių darželis @ 2014 02 18, 13:53)
Aš prisimenu emocijas, jausmus, kvapus, vaizdinius blyksnius. O patys faktai su laiku vis labiau blunka. Kartais atrodo, daug kas iš viso ne su manim vyko, žiūrint į save dabarty, nebesuprantu kaip ten praeity galėjau būti aš.
Papildyta:
Nu, man dabar nebereikia triušio š šlavinėt, kai šuo yra
man atvirkščiai. vaikystės įvykius gana aiškiai pamenu, o emocinio fono - visai ne. protas sako, kad turėjau džiaugtis, užuosti, išsigąsti, nustebti, verkti, tai ir papasakoti galiu tuos išmąstytus prisiminimus, bet kaip tiksliai buvo - nepamenu. kitus pamenu, savęs - ne. lyg manęs ten nebuvo. matai, rezultatas panašus, save mažai pamenam. psichinės ypatybės sąlygoja, ką pamenam ir kokias traumas patyrę gyvenom. aš su psiche ilgai aiškinausi, kol išsiaiškinau, kad mano emocijos daugel metų slopintos, bet, matyt, su tuo susigyvent vis dar negaliu, tai vis prisimenu tai, kad neprisimenu.
tokia susimakalavus esu, siaubas. dienos metu maždaug normali, funkcionali, o kiekvieną vakarą - sukaustyta siaubo prieš lipant į lovą.
ir jokie psichai to košės jausmo neišinstaliuos.
praėjusią savaitę nusprendžiau pasiskeryčiot - penkis Tibeto pratimus pasimokyt daryt

iki dabar skauda. neskauda tik nuo gulėjimo ant sofos. nors ir tai skauda. šonus.