Pozityvus mąstymas

Ne tamstai taikiau - nėr ko pykt Čia aš toms, kurioms atrodo, kad mokau pati neskaičiusi

SUTINKU su japoska - pozityvaus auklėjimo knygos neišmokys, arba esi pozityvus ir taip savo vaikelį augini, arba esi pesimistas ir piktuolis ir vėl - vaiką augini tokiu, koks ir pats esi

Ei, bet ar vaiko auklejimas nekeicia taves pacios? Ar noredama isaukleti vaika ramiu, tvarkingu zmogumi, nesistengi kartu su juo ir pati tokia tapti??

jolita.martyna, paskaičiusi tavo mintis iš karto prisiminiau, kaip mūsų šeima vieną popietę užsukę papietauti į Akropolio Delano Picą sulaukė nemažo padavėjų dėmesio. Vaikui iš karto buvo atnešta spalvotų pieštukų ir popieriaus lapas, greičiau nei mums meniu Bet už tai ir nesusipratimų nebuvo (nors mūsų mažė nekelia triukšmo tokiose įstaigose) Tada jai net valgis buvo neįdomus, tik spalvota pieštukinė ir spalvos, mat namuose piešia kitokiomis. O išeinant dar buvo apdovanota balionu, tai reikėjo matyt vaiko emocijas!
Dėl aplinkinių dėmesio, manau į tai reiktų nekreipti dėmesio. Vis gi, nesupratingas tas suaugęs, kuris gali su panieka pažvelgti į verkiantį, ar kažko reikalaujantį vaiką. Gal kaip tik einant pro tokį, reiktų paklausti, kas nutiko, ar galiu kuo padėti?

na, jei rusakalbe motina lietuvishkai rasho su klaidomis, ar tai reishkia, kad ji nieko neishmano apie vaiko psichologija ir auklejima? tarsi knygas butu galima skaityti tik lietuvishkai

jei atrodo, kad skaityti nereikia - gaila. ypach, kai tavo darbas susijes su shvietimu: vadinasi, tampi uzhdara naujoms idejoms...

i tema:

mano supratimu pozityvaus auklejimo svarbiausias tikslas - ugdyti teigiama saviverte turinchia asmenybe. teigiamai save vertinantis zhmogus nebijo imtis nauju sunkiu uzhduochiu (nes nebijo klysti), sugeba atpazhinti, valdyti ir tinkamai reikshti savo jausmus (nes nebijo buti atstumtas) ir tt.

shio tikslo siekiama pirmiausiai pripazhystant, kad vaikas yra asmenybe, kurio jausmai, pojuchiai ir norai gali skirtis nuo manuju. vadinasi, mano pareiga yra pripazhinti vaiko jausmus ir norus, padeti juos ivardyti, o ne neigti ar ignoruoti (tai nereishkia, kad vaikui viskas leidzhiama: jokiu budu ne). skatinti vaiko savarankishkuma leidzhiant rinktis (net ten, kur, rodos, pasirinkimo nera! pvz., "gersi puse stiklines sulchiu ar visa?") ir atsakomybe suteikiant jam pareigu sheimoje (pagal amzhiu) ir tt.

kadangi dauguma musu buvo auklejami kitaip (prisimenat mamas kartojanchias "yra toks zhodis "reikia"!"?), pozityvaus auklejimo igudzhiu tenka mokytis. shie igudzhiai nera spontanishki, nes ish savo sheimos atsineshem kitus modelius, kitas patirtis ir net tam tikrus kompleksus ("kas bus, jeigu leisiu savo vaikui pykti?!" arba "jei neribosiu jo noru, jis uzhlips man ant galvos!!!" ir kt.)



zhiaurus determinizmas nejau ish tiesu tiki, kad jei tavo tevai buvo pesimistai, tu esi pesimiste, tai tavo vaikai ir anukai irgi bus niurzgliai ir viskuo nepatenkinti zhmones?

tam ir yra visa "populiaroji psichologija" knygynu lentynose, kad galetume padeti sau pasikeisti.

kaip gali pozityviai auginti vaiką, jeigu esi nuolat bambanti ir tamsias gyvenimo puses tematanti mama? nuo saves nepabėgsi - mielosios

Labai gražiai rašot, ragnez, ačiū.
Papildyta:

kai kurias mintis, frazes, sentencijas išgirsti (gal todėl, kad suklusti/įsiklausai/susimąstai) kitaip, atėjus vaikams, jie tampa ne tuščiais žodžiais, tiesiog žodžiai tampa kūnu, man vienas iš tokių pamatinių sakinių "vaikai - mūsų mokytojai"....

uzhsiciklinai
nuo saves begti nereikia - save galima keisti o ne numoti ranka ir sakyti, "aj, tokia jau esu, nieko nepadarysi..." ir toliau esti savo artimuosius

jei atvirai - man literatura apie pozityvu vaiku auklejima atskleide daug bendravimo paslapchiu ir dave supratima apie tai, ko man pachiai truko vaikysteje, ir kaip bendrauti su savo antraja puse

Klausimas: o tau paciai patinka tokia buti? Kaip tau atrodo, aplinkiniai myli tave tokia? Kaip tau atrodo, kokiam zmogui gyvenimas lengvesnis: surugeliui ar tam kuris visada stengiasi iziureti geraja puse?

Reikalas tame, kad aš esu iš pozityviųjų, ir su savo mažiuku visada radau bendrą kalbą ir be knyginių principų, nors per nėštumą perkaičiau jų kalnus - iki pat 18 metų kaip auklėti.

Tai kuriems galams jus tas knygas isvis skaitot Skaitot ir kritikuojat skaitot ir kritikuojat.....Gal galetumet man perleist tas nereikalingas knygas

tai vat ir nebeskaitau daugiau - nes jose - NIEKO GERO