Pozityvus mąstymas

papildysiu:

kuo mazhesnis vaikas, tuo konkrechiau reikia kalbeti.

abstraktu vs konkretu:
susitvarkyk kambari vs sudek kaladeles i dezhute, o knygas ant lentynos.

siulyti pasirinkima (net jei jo ish tiesu nera)
pvz. ka tvarkysime pirmiau: kaladeles ar knygutes?

vengti neigimo, stengtis kalbeti pozityviai:
pvz: ne, sausainiu dabar nevalgysim, nes tuoj pietus vs gerai, duosiu sausainiu, kai papietausim.
dabar negaliu zhaisti, skalbiu vs gerai, pazhaisim, kai baigsiu skalbti.

kalbeti apie vaiko ir savo jausmus: ivardyti ir pripazhinti jausmus (man tai viena sunkiausiu uzhduochiu!!!)

pripazhinti vaiko norus, igyvendinti juos fantazijoje (o ne irodineti, kodel to noro negalima patenkinti)
pvz.,
noriu kakavos - mes neturim pieno, gal nori arbatos (didele tikimybe, kad vaikas vis tiek reikalaus kakavos)
vs
noriu kakavos - mielai duochiau tau dideli dideli puodeli kakavos... arba du didelius puodus kakavos ir tt (kol nuslugsta itampa, viskas virsta juokais ir vaikas paprasho ko nors kito).

Kokių linksmų-liūdnų prisiminimų sukelia šie patarimai... "Man nepatinka" "Aš pykstu" - tai jau nebegalima sakyti? O ką darot su savo neigiamom emocijom, pykčiu? Ką pataria tėvams daryti tada kai jie tikrai įsiunta?

Džimute, suprantu tavo nerimą ir klaustukus. Iš tiesų, kaip auklėti mažiukus, kuriems kalba nelabai ką reiškia... http://vasc.lcn.lt/n...nos/tevams.html kaip tik kursai tokiems iki trijų, bet kol kas nesurinkta grupė, ir nežinau jokių atsiliepimų.

veiksmas vyksta DABAR:

gustas (piktai asharodamas): kas ishtryne mano pieshini!!!
benas (su uzhuojauta): gustai, tau gaila pieshinio? ash nezhinau, kas ishtryne... gal paklauskim mamos?
gustas (dar verkshlena): ash neleidau niekam jo imti!!!
benas: gal nupieshkim vel...

ir jie dabar pieshia!!!



manau, kad didzhiausias menas ir yra ramiu balsu pasakyti "as tikrai labai labai pykstu, kad pavelavai", vietoj to, kad aprektum "tu ir vel veluoji, kada pagaliau susiprasi!!!"

O jus taip ir sakote ar vis dėl to naudojate tą formą "Prašau, Aš noriu, Aš tau db padėsiu sutvarkyti kambarį............."


Man kol kas sudėtingiausia tvarkytis su savimi, nes vaikui aš ramiu balsiu galiu sakyti, bet vat tvardytis reikia, kai jau išveda. O kur dėti tas savo emocijas taip ir ne žinau. Tik žinau, rašo savo emocijas reikia išleisti, nes prisikaupia, bet kur ir kokių būdų atsakimo kol kas neradau.




Manau reik tinkamiau rinktis žodžius, ne tik toną..."Sekanti kartą, prašau, neveluoti" Jhonas Gray rašo, kad tėvai neturėtų vaikų šantažuoti nauduojant jausmus, pvz:, "Nelypk ten, nes man baisu", o sakyti taip "Nelypk, nes tai pavojinga", bet o kaip su pykčiu tai ne žinau Ar čia ne tas pats šantažas, "Nedaryk to, nes aš pykstu"...

Manau galima būti nepatenkintėms vaikų poelgiais, pvz; "Tu pasiėlgiai ne gerai, blogai, negražiai ir t.t.", bet ne pačiu vaiku "Tu blogas, ir t.t.", gal per tai ir galima išlieti savo apmaudą, kad vaikas pasiėlgė blogai, paaiškinus jam tai, ramioje aplinkoje, ne konflikto įkarštyje. Kad šitaip elgtis ne gerai dėl to ir dėl to, o ne todėl kad "Man taip nepatinka arba aš pykstų", tada gaunasi kad vaikas nori išvengti mamos pykčio, o ne ištikro suprantą pasekmes...
Išanksto reik apie pasekmes perspėt "Jei db iškarto eisim valytis dantukus, liks laiko pasakai, o gal net dvėms" Pasekmė -"jei ne, tada teks iškarto miegoti"...

yra dalyku, kuriuos vaikai privalo padaryti, ty, jie turi pareigu. ir tuos dalykus padaryti ash liepu paprasta liepiamaja nuosaka, pvz., susitvarkyti kambari. as ju neprashau tvarkytis - jie tiesiog turi tai padaryti, tai nera klausimas diskusijai.
tachiau yra dalyku, kuriu jie neprivalo, kurie nera ju pareigos - tada ash ju prashau paslaugos ir naudoju visa mandagia forma "prasau...".

ish tiesu, per daug naudojant "prashau" gali nuskambeti dar griezhchiau negu paprasta liepiamoji nuosaka ir igauti neigiama ironishka atspalvi.


kalbant apie jausmus: jausmus turi ne tik vaikai, bet ir tevai. ir vieni, ir kiti yra lygiai tokie pat zhmones ir turi lygiai tokias pat teises. todel kai pykstu ar dzhiaugiuosi, ash taip ir sakau: "ash pykstu", "ash dzhiaugiuosi" ir tt. tai joks shantazhas, mamos (ar kito suaugusiojo) pyktis yra naturali logine netinkamo vaiko elgesio pasekme.

jausmu ir emociju nereikia nei kaupti, nei ishlieti. tereikia balsu ivardyti emocija ir jos priezhasti - to dazhniausiai uzhtenka, kad galetum savo jausmus ir emocijas valdyti. o jei kartais "paduoda" per daug adrenalino, galima uzhsiimti kokia nors aktyvia fizine veikla - tvarkytis, isheiti i lauka pabegioti ar pan.

Aš manau, kad įvardinti savo emocijas yra visiškai normalu, juk kodėl jei aš pykstu, turėčiau tai slėpti?lygiai taip pat ir vaikas gali pykti ir turi turėti galimybę įvardinti tokį jausmą.
gerai, ragnez,jei taviškiam užtenka pasakyt, kad "man nepatinka" ir jie supranta, maniškė iškarto klausia "o kodėl",bandai paaiškinti, tada vėl toliau knisinėjamasi ir klausinėjama iki begalybės,kartais taip užknisa gal db toks amžius, bet kad kiek pamenu jai visada kildavo tokie klausimai.
Nataliukė tai labai gerai aprašė daug dalykų, kuriuos ir aš taikau,tik et,ne visada pavyksta

ji taip ishsikovoja laiko ilgoms diskusijoms su tavimi: turi tiksla ir jo pasiekia jai patinka, kad mama su ja ilgai kalbasi, aishkina. tai, kas sakoma, yra visai nesvarbu. visa aishkinima galetum ramia sazhine pakeisti pasaka priesh miega. rezultatas butu tas pats - ty vaikas gautu demesio ir bendravimo su mama. jei ilgai kalbiesi su vaiku ish karto po netinkamo jo poelgio, vaikas net gali provokuoti tave, tikedamasis demesio ir maloniu diskusiju! nemanau, kad tavo tikslas yra skatinti netinkama elgesi apdovanojant savo demesiu!

be abejo, tai priklauso nuo vaiko amzhiaus. kuo mazhesnis vaikas - tuo konkretesne kalba su juo.

dalinimosi problema pas mus labai opi. Kadangi amzius panasus, kaip Dzimutes vaiku, tai buna taip, kaip ji aprase:



Stengiames, aukleti, kad jei brolis turi zaisla reiskiasi jis "uzimtas", reikia palaukti, kol bus "laisvas". Bet kartais namie isgirsti toki klyksma, puoli ziureti, kas nutiko, o ten pasirodo, tik brolis zaisla paeme.

Kita vertus: ka reiskia, leisti vaikui nesidalinti. Pvz. kai ateina sveciu su vaikais. Leisti sedeti jam susigriebusiam visus zaislus ar kaip Duokit man kas nors protinga patarima

1.Dėl to, kad vaikas privalo kažką, nesutinku, bet dėl to, kad turi pareigų, tai taip, čia visai kitas požiūris. Pasakyk savo draugui, kad jis kažką tau privalo daryti , jis laisvas žmogus gali daryti ką nori, taip pat ir vaikas, jis turi pareigų, bet jis nieko neprivalo Jis gali jausti pasekmes dėl savo pareigų neįvykdymo, o ne, susidurti su pasmerkimu. "Jei ilgai tvarkysi kambarį, liks mažiau laiko buvimui laukia." Toks pasakimas irgi nepalieka vietos diskusijoms, bet vaikas gali rinktis... Jei nesitvarko į lauką neiman, ar nedarom ko nors kito... Ir nereikia vaikui nuolat to priminti, kad maždaug "Tu jau tvarkykis, nes taip ir taip"...Kai ateis laikas kažkam kitam, tiesiog ramiai pasakyti, kad kambarys nesutvarkytas ir todėl mes negalim eiti ir t.t. O ne tai, kad "aš pykstų dėl nesutvarkyto kambario". Manau abu variantai tinka tikslui "Tvarkingas vaiko kambarys" pasiekti. Tik klausymas kokiu atvėju vaikas tvarkys tą kambarį žinodamas, kad tai jo pareiga, o ne todėl, kad mama nepyktų...

2. Dėl žodžio "prašau", rūsų kalboje mes nauduojame "požaluista".
Yra dar vienas variantas prašyti, pvz. "Ar nenueitum į toletą prieš mums išėinant?" Vaikai kitaip reagoja į tokius prašymus, jie nejaučia, kad juos "spaudžia" ir "vinioja" kaip nori. Jie turi galimybę rinktis ir dažniausiai pasirenką tą variantą kuris mus pradžiugintų...O dėl per daug "prašau" tai gal mes aplamai per daug norime iš savo vaikų, kad atrodo, kad per dažnai reik sakyti "prašau"...

3. Taip mes tokie pat žmonės, tik protingesni... turim daugiau žinių ir t.t.
Nesakau, kad pykti arba džiaugtis negalima, tik galbūt nereikia to akcentuoti. Aš kartais sakau, kad "nieko gero tu nepadarėi šitaip pasiėlgdamas", o kai džiaugiuosi stengiuos iš tikro pasakyti ką manau apie tai Pvz "Wow, kokį fainą eilėraštį mokį, aš tokio nežinojau, papasakok dar kartą, aš irgi noriu išmokti" - čia buvo vakar. Manau vaikui tai svarbiau negu "oi, koks tu šaunuolis, aš džiaugiuosi". Kad jis moka ir žino kažką ko nežino mama ir jis gali net pamokyti...



1.Įvardynti savo emocijas tikrai nieko blogo , manau. Priklausomai nuo situacijos.
Pvz. kai vaikas dėl ko nors pyksta, tarkim dėl to, kad tėtis neklausė jo kai jis norėjo jam papasakoti kai ką svarbaus- čia vienas dalykas, o kai pyksta dėl nenupirkto daikto ar žaislo - čia kitas dalykas. Tėtis tikriausiai atsiprašis, o daiktas taip ir bus nenupirktas, bent jau tą dieną...
Taip ir mes galime negauti kažko, nes vaikas ne robotas ir ne mūsų norų pildytojas...
2. maniškis irgi kartais kalusinėja,nors ne visada. Kai paklausia, atsakau. Bet į beprasmius klausymus atsakyti nebūtina Taip, kad gali įvardinti priežasti, o veltys į tolesnias diskusijas neverta, jei jauti, kad vaikas nori tik dėmesio, o ne informacijos...

čia viskas labai individualu ir nuo situacijos priklauso ir nuo mamos ir nuo vaiko...



pasikartosiu, tai labai individualu...
Mano vaikui tikrai rupi sužinoti, kodėl jis negali eiti basas ir nuogas į lauką, juk vasara, karšta ir t.t, o pas bobutę kaime jis taip eidavo...Ir daug kitų pvz yra. Aš jaučiu kai vaikas tikrai nori sužinoti, o kada jis sėkia dėmesio.
Be to, į diskusijas veltis nereiktų, bet jei vaikas nuoširdžiai klausia "kodėl" tada jam reikia paaiškinti...
Dar yra toks variantas kai vaikas jau kažką padarė, tada jam galima trumpai ir aiškiai pasakyti kam tai buvo daroma "PVZ: kai jau guli lovoje, o labai to nenorėjo, jam reik pasakyti, kad rytoj iš pat ryto busi žvalus ir stiprus, nes naktį miegosi ir pailsėsi..." O net šitaip "einam miegoti, kad rytoj būtum žvalus", nors aš dažnai taip pasakau išsprusta...

Papildyta:


kai lankiau kursus į tokį klausymą atsakimas buvo toks...
Jei tai vaiko žaislai, svečias - vaikas arba mama, geriausia kartu, turi atsiklausti vaiko "Ar galima pažaisti su tavo žaisliuku" Jei neleidžia, galima paklausti "Ar tau gailą? " Tikriausiai iš pirmo karto vaikas taip ir susigriebs viską kaip nupasakojei, ir pasakys, kad gaila. Bet jei vaikas žinos, kad jo žaislai yra jo ir nieks jų neatims tik pažais ir gražins. Dalinimosi problemos nelyks. Bet reikia gerbti vaiko sprendyma nesidalinti, ir ne atiminėti, kad pagerbti svečia ir pažeminti savo vaiką. Po kiek laiko vaikas labai noriai dalinsys savo žaislais...Tai galioja ir tarp brolių seserų. Mums tai labai padėjo išspresti nuolatines peštines dėl žaislų, kai susitikdavo mano ir sesers vaikas, metų skirtumas... Mano vaikas nesidalino niekada, o db tokios problemos jau nėra, aišku dėl to pačio žaislo susikabina kartais, bet kaip tu ir rašei sakom "db tas užimtas "

tai tas pats: pareiga yra tai, ka privalai padaryti.



tai tas pats. kazzhkaip jautiesi - tai ir ivardiji.




bet yra dar vienas dalykas. vietoje to, kad aishkintum vaikui, gali jo paties paklausti, ka jis apie tai mano. paprastai vaikai klausimus "kodel" uzhduoda patys jau turedami ideju.
pvz. "kodel negalima i lauka eiti basam?" - "o kaip tu manai?" (tiketina, kad vaikas jau ir pats zhino bent viena atsakyma) - "nes shalta" "nes galima susizheisti" ir pan.




vaikas turi teise tureti savo nuosavybe. beje, iki tam tikro amzhiaus vaikai savo daiktus suvokia kaip dalele saves, todel tikrai nesugeba dalintis. jausdami, kad ju nuosavybe yra saugi, vaikai galiausiai pasiryzhta pasidalinti.
musu sheimoje tai taip pat suveike

1. reikšmė tą pati, bet skamba kitaip, jei paskai "tu privalai padaryti tą ir tą", bent jau mane tai nemaloniai nuteikia, o kai girdi "Tai ir tai įiena į tavo pareigas" tai kažkaip įpareigoja... GAl būt esminio skirtumo nėra, bet aš esu labai jautrus žmogus ir man tonas ir žodžių prasmė daug reiškia...Labai jau daug privalėjau vaikystėje... Kad dabar daug ko ne darau nes turiu teisę rinktis, nes taip rėikėjo, o ne pati to norėjau ar žinojau, kad tokios mano pareigos...
2. Ačiu, pameginsim...

Keičiant diskusiją....Ar jus darote šeimos susirinkymus? Art turite informacijos kaip tai reikai atlikti ir kokius dalykus galima spresti...Mums tai rekomendavo kursuose. Pukus būdas visiems šeimos nariams pasijausti lygiavertiškėms. Kelis kartus darėm, labai patiko, norim atnaujinti ir kas savaitę susitikti tam, kad aptarti įvairius dalykus ir problemas...

man tai tas pats.
esmini skirtuma sudaro jausmu ivardijimas ir galimybe rinktis. chia jau grynai tevu fantazijos reikalas, kaip pasiulyti pasirinkima ten, kur jokio pasirinkimo ish tiesu nera ("nori pirmiau tvarkyti kaladeles ar mashineles?").



ne, nedarom.
shiuo metu man tai atrodo musu sheimoje nerealu.
bet tu papasakok, ka zhinai apie tai. ash apie sheimos susirinkimus esu tik skaichiusi knygoje "laimngi vaikai - isshukis tevams".