QUOTE(solo @ 2011 08 17, 11:30)
Ne dėl graudulingų kalbų dažniausiai žmonės verkia. Priesaikos sakymas yra kažkas nuostabaus, jei gerai įsiklausai ir suvoki, KUO prisieki. Nesu geležinė, tokie žodžiai iš širdies į širdį. Pas mus išlydėjimo nebus, tiesiog žinau, kad močiutė, kuri dėl sveikatos negalės važiuot į bažnyčią, mane palaimins prieš man vienai pačiai išvažiuojant iš namų. Tai labai gražu. Na, o kadangi pas mus vestuvinės praktiškai be tradicijų, tai paskutinis momentas - ištarti tėvams nuoširdžią padėką (tik, žinoma, be "o kai plaukus papuoš šarma..."
).... atrodo, ko čia ašaroti. Bet kai perbėgi staigiai mintimis, kiek DAUG jie davė iki tol, kol tu sukūrei savo šeimą - graudina teigiama prasme.
Man atrodo, nereikia gniaužti savyje to, kas natūralu. Vieni jautresni, kiti - mažiau. Mažiau logikos - daugiau širdies
sutinku su jumis. butent del to, kad tai labai jausminga, isgyventa, privatu, visas padekas pasakyciau girdint tik tiems kam jas ir sakau. o ne visiems sveciams. planuose yra, vakara pries vestuves susitikti su mama ir seneliais ir nuosidziai jiems padekoti, nuosidziai pakalbeti, prisiminti. ir tada manau asaru bus, bet tai tik musu akimirkos, kurios priklauso tik mums ir nereikia kitiekms matyti. nemegstu "pachazukos".