Knygų skaitytojų klubas, 88 laida

Aimma, jei tik gali, skaityk "Meistra ir Margarita" rusiskai. Serialas tikrai nuostabus, vasara reikes dar karta paziureti. Ech, greiciau ta vasara.
Pabaigiau D.Brauno "Inferno". Nieko. Isvis. Ta pati schema, kaip ir kitose knygose. Susigundziau tik todel kad apie Dantes Pragara. Idomiausi buvo Florencijos muzieju, baznyciu, gatveliu aprasymai. Noriu i Italija. Ilgam. Ech...
Paskaiciusi kazkur atsiliepimu susidomejau fantastu Ге́нри Ла́йон О́лди. Pasirodo, cia dvieju ukrainieciu fantastu pseudonimas. Kol kas skaitau trumpu apsakymu rinkinuka, nes bijau uzsikabinti uz kokio romano (egzaminai ant nosies). Apsakymai daznai susije su literatura, poezija (pvz., apsakymas Пять минут взаймы, kur vienas zmogus turi galimybe paskolinti penkias minutes Omarui Chajamui, kad tas parasytu dar viena limerika) Flibusta dabar uzluzus, bet galite paskaityti cia http://lib.ru/OLDI/5minutes.txt

gal gali į až?

Dar kelios juokingos ištraukos iš „Gimdymo namų“:
„Teatleidžia man Dievas, kad taip sakau, bet joks vyras negali padaryti tau geriau, nei tu pati sau. Jei manysi, kad pirma malonumas, tada vaikas, bus tau kaip Sarai, laukiančiai angelo. Ji buvo pernelyg išranki, ir senasis Abraomas nepajėgė jai įtikti. Tik šita istorijos dalis paprastai nutylima.“

„Tačiau nesvarbu, ką bedaryčiau: vos man grįžta mėnesinės, Hardžiui pakanka paspausti man ranką, žvilgtelėti į mane skersom, ir štai dar viena bandelė pašauta į krosnį.“

Mane Coetzee knyga "Maiklo K gyvenimas ir laikai" labai niūriai nuteikė. Kokios jo knygos šviesesnės nuotaikos?

Nei žinau, kokia Tavo naršyklė, nei turiu noro... Yra atskira tema: http://www.supermama...?...1466&st=336

Lyg ir nepamenu sauleto optimizmo nei vienoje is jo knygu...

Coetzee yra nevilties rašytojas, jeigu taip galima išsireikšti.
Jis nelinksmina savo skaitytojų ir tikrai ne jo knygas galima būtų rekomenduot kaip terapines . Nors, "Maiklo K. gyvenimas ir laikai" išties baigiasi pastraipa, kuri turbūt yra pati vilties kvintesencija. Kažkas šitame forume atkreipė mano į tai mano dėmesį, kai pati zirziau dėl knygos skausmo ir tamsumo.

Neseniai perskaičiau jo "Barbarų belaukiant", įspūdinga, svarbi knyga, tačiau manęs ji taip nepalietė kaip "Nešlovė" ir "Maiklo K. gyvenimas ir laikai".

Merginos pasiūlykite kokią knygą atostogoms.... nemėgstu meilės istorijų patinka kas nors tarp mistikos, istorijos,detektyvo... pvz patiko D.Brown Angelai ir Demonai bei Inferno...

Papildyta:


Man irgi patiko dėl to ,kad remiasi realiais faktais ir vietomis... As gyvenusi ilgai Italijoje tai puikiai žinau apie ką jis pasakoja.. Ir Stambule esu buvusi tose vietose, kurias aprašo Inferno ..

dėkui

kissia, man labai patiko Boriso Akunino detektyvu apie Erasta Fandorina serija Yra ten ir istorijos, ir mistikos kai kur. Nezinau, ar skaitai rusiskai, cia yra jos isvardintos is eiles Fandorinas

Ačiū pažiūrėsiu, skaitau rusiškai

Sveikos
Atėjau prisiduoti savo ataskaitas daug labai kažko ypatingo neperskaičiau.
Perskaičiau greituoju būdu M. Metlickajos “Anytos dienoraštį“. Sučiulpiau kaip ledinuką, lengvas, liūdnas, tarpais šypseną keliantis skaitinys apie marčių, anytų, anūkų, vaikų santykius, bėdas, vargus. Ech, kai pagalvoji kiekvienam savos bėdos. Į pagrindinę istoriją įpinta dar daug istorijėlių apie marčias ir anytas. Šiaip bendrai paėmus patiko, bet tik tiek, nors negalėčiau pasakyti,kad perskaičiau ir pamiršau, Išliko atminty ir kažkurios istorijos, atvejai.Vis tik rekomenduočiau anytoms ir marčioms, bei besiruošiančiomis jomis tapti.
Su vaiku skaičiau „Mamulė MŪ skaito“ bei „Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukai“.

Vakarais, „ draugavau“, ir su Erlicku „ėjau iš krašto“, iš proto, tai ne. Jau turbūt supratot, kad mėgavausi J. Erlicko“Išeinu iš krašto“. Ai, patinka man jo juodas humoras tos fantasmagorijos, ėjimas devyniais ratais. Stilius tas pats. Patiko. Tuo viskas ir pasakyta.
Klopedija ar jau skaitei?


J.Melnikas “Paryžiaus dienoraštis“-patiko, nepalyginamai su Lavastes “Mes Lietuviai“

Kita, kurios tiesiog negaliu nepaminėti, tai- intelektualios, rimtos literatūros mėgėjoms Ulf Peter Hallberg „Europos šlamštas -šešiolika būdų prisiminti tėtį.“
Dar neteko skaityti tokio žanro romano-esė, kiek chaotiško ir kartu traukiančio savo šiltumu, informatyvumu, intelektualumu, kur dokumentika persipina su išmone. Tai tarsi pokalbis su tėvu anapus mirties, pokalbis šilto, tėvo gedinčio, sūnaus pasakojimo, apimančio tiek jų gyvenimą, jų ryšį, šeimą, tiek apie asmenybes, meną, kiną, keliones.
Tai romanas esė, apie kurį ką nors trumpai pasakyti tiesiog neišeina. Knyga tiesiog šilta, alsuojanti nostalgija, prisiminimais kai dar autoriaus tėvas buvo gyvas, artimu tėvo ir sūnaus ryšiu, gedėjimu tėvo .
“Mudu tiesiog kalbėsimės toliau, tamsoje, anapus mirties ir per ją. Apie viską šioje gražioje ir šiurpioje žemėje, kurioje niekas neįsikuria amžinai“
Autoriaus tėvas, neturėdamas tarnybos, gyvenimą paskyrė “šlamšto“ apmąstymui, katalogavimui. kurį iš laikraščių, sudarė iškarpų segtuvai, užrašų knygelės ir iš labai kuklių pajamų meno galerija paverstas butas-kaip regimasis palikimas. Knygoje minimos asmenybės Greta Garbo, Lolo Bridžita,Viskonti, Roselini, Felini, Bodleras, Muzilis, Marilyn Monroe, Ingrid Bergman, Fernandas Pessoa, Walteris Benjaminas, Kubrickas.
Citatų mėgėjos ras peno sielai. Įdomių minčių apstu ir poezijos trupučiuką yra.
„Rašau eiles niekam-
Klajojančiam vėjui,
Ir lietui, kur
Rauda.
Giesmė tarsi vėtra,
Ji skundžias ir
Žengia
Į rudenio naktį,
Ir kalbina žemę
Ir naktį, ir dangų.“


Ir dar patikusi mintis
„Gyvenimo prasmė gali būti kitkas nei dirbti , kad galėtum pirkti; ji gali būti turėti laiko, kad galėtum stebėti žvaigždes.“

Rekomenduoju.LL