Knygų skaitytojų klubas, 88 laida

Skaitau.

Gaila, nes man "Maiklo K. gyvenimas ir laikai" knygą skaitant jau buvo per tamsu, net negalėjau suprasti, ar knyga gera

Tikrai, kad į neviltį varo...
Gal tada ateičiai atidėsiu kitas jo knygas


Dabar klausausi Nabokovo "Kvietimas bausmei". Pradžia labai patiko, primenė Kafkos "Procesas" Vidurys jau sunkiau suprantamas, veikėjei ir įvykiai susiraizgė, bet tikiuosi susidėlios viskas.

Sergu, tinginiauju, ryju knygas
Trumpai, nes rašyti taip pat tingisi.

Jun'ichiro Tanizaki, Katė, vyras ir dvi moterys: lengvai skaitoma, ironiška knygelė, su šiokia tokia psichologine potekste apie moteriškių intrigas, nedarnius šeimos santykius, požiūrį į asmeninius interesus. Lengvabūdiškas tonas slepia ganėtinai rimtas nebrandžios asmenybės problemas. Vietomis buvo netgi juokinga.
L

Luke Rhinehart, Kauliukų žmogus: ilgai nesiryžau skaityti šią knygą, maniau, bus žiauri, šiurpi... Bet nešiurpau, nesipiktinau, o vietomis balsu kvatojausi. Pvz., apie vieną kauliukų ridentoją rašo, kad jo šeima taip prisitaikė prie vyro vaidmenų, jog, cituoju: "Po kelių mėnesių jo žmona ir vaikai per pusryčius tepaklausdavo, kas jis šiandien esąs, ir atitinkamai prisitaikydavo. Kadangi tarp daugybės jo vaidmenų buvo švento Simono Stulpininko, Gretos Garbo, trejų metų berniuko ir Džeko Skerdiko, jo šeimos nariai nusipelno didžiulės pagarbos už savo psichologinį brandumą - duok, Dieve, jiems amžiną atilsį."
Bet linksma šios knygos tikrai nepavadinčiau. Čia keliami pamatiniai filosofiniai klausimai: kas aš? kas yra laisvė? kas yra atsakomybė?.. Kad filosofijos nenusibostų, daug daug riebaus, nežaboto sekso.
"Kauliukų žmogus" gale metų tikrai susilauks kokios nors nominacijos.
LLL

Dar viena iš juokingųjų serijos:
Charles Dickens, Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai. Ech, tie garbingi, snobiški anglų džentelmenai... Taip ir norisi patampyti juos už nosių, ką autorius savo personažams ir daro.
Taigi, anglai džentelmenai keliauja ir tyrinėja savo šalį, nuolat papuldami į keblias, dviprasmiškas, komiškas situacijas. Tačiau galutiniai jų sprendimai kilnūs ir teisingi (!) Klajonėse džentelmenų akys regi daug gražių kraštovaizdžių, ausys išgirsta intriguojančių istorijų, legendų... Kad nebūtų pernelyg idiliška, autorius pagrindinį veikėją pamala teisėsaugos girnose...
Viskas estetiška, kultūringa, dvasinga.
Klasika yra klasika, neprailgo nė 800 psl.
LLL

Mika Waltari, Karalystės paslaptis. Graži pasaka bibline tema. Čia žmogus, susidūręs su protu nesuvokiamais dalykais, abejoja, neigia, niekina, mąsto, pervertina gyvenimo vertybes ir atranda savo kelią į Dievo karalystę.
L

Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.

skaitau Vidmantės Jasiukaitytėe "Kaip mes mokėmės mirti".Tikroviška,gyvenimiška ir kartu skaudi...

Kažkuri anksčiau rašė, kad Pamuką keis Coetzee. Greičiausiai abu autoriai panašaus lygio, tiesiog mūsų skoniai skirtingi. Aš mainyčiau atbulai. Pamuko stilius man lengvesnis, priimtinesnis. Skaičiau Coetzee tik "Maiklo K. gyvenimas ir laikai" ir, jei jau ta šviesesnė, tai kitų neužkabinsiu...

J. Kunčino ,,Tūlą" skaičiau beveik prieš 20 metų, net nežinau, koks impulsas pastūmėjo perskaityti iš naujo, bet perskaičiau. Ir labai gerai padariau. Negana to, ne šiaip perverčiau, bet perskaičiau kiekvieną žodį. Kaifuodama. Stebėdamasi. Aišku, meilės istoriją dar prisiminiau, šikšnosparnį virš lovos - prisiminiau. Bet visiškai buvau pamiršusi valkatavimo detales, keliones, sovietinę atributiką. Ir tą tokį lengvą, ironišką stilių. Gal suveikė nostalgija, gal patikėjau pasakotojo nuoširdumu, bet romanas pasirodė labai autentiškas. Kita vertus, meilės istorija ir yra autentiška. Be jokios abejonės, tai viena geresnių lietuviškų knygų, kurią turbūt nelabai kam ir beturiu rekomenduoti, nes skaitė...
Papildyta:
Tiesa, ačiū už rekomendacijas dėl ,,Meistro ir Margaritos". Matyt, vasarą bandysiu jaukintis.

Taip, dvyliktokas vienas neseniai perskaitė, tai jam nelabai patiko, nesužavėjo, priešingai nei Ričardo Gavelio "Jauno žmogaus memuarai". Matyt, jaunai galvai, šiuolaikiškai, nemačiusiai sovietinio gyvenimo Kunčinas nesuprantamas. Bet , tikiuos, ne visam jaunimui, vis tik šią knygą reikia skaityti vyresniam, aš perskaičiau irgi jauna, gal 21-22, bet mane sužavėjo, pradėjau skaityti Kunčiną po jos.

Po M. Cunninghamo „Tų valandų“ taip norėjau kažko moteriško, apie moteris, bet lietuviško, kad pasiėmiau V. Jasukaitytės apysakų romaną „Stebuklinga patvorių žolė“ ir... įspūdis dviprasmiškas. Pirmoji apysaka sužavėjo, kažkuo priminė S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnį“. Žodžiu, drąsiai rekomenduoju. Istorija, veikėjai, istorinis sluoksnis (1863 m. sukilimo atgarsiai). Tiesa, yra drastiškų vietų, J. M. Coetzee’s „Nešlovės“ niūrumas, lyginant su jomis, yra tik komiksai.
Antroji ir trečioji apysakos pasirodė per daug ištęstos, monotoniškos, skaičiau ir nuobodžiavau. Kalba graži, bet ir tų žodžių man vietomis per daug... Per daug tų vėlių, pomirtinio gyvenimo ir pasivaikščiojimų ant turėklų... Skaičiau 2005 m. leidimą, tai iš pradžių nesupratau, kodėl trečiosios apysakos pavadinimas toks pats kaip ir pirmosios. Korektūros klaida – turi būti „Apysaka apie stovinčiąją ant tilto“.

Perskaiciau dar viena knyga is M. Buroko surasto geriausio 21 amziaus romanu saraso. Britu rasytojo Jonathan Coe knyga apie 1970-uju Britanija, paaugliu gyvenima "The Rotters club" rusiskai isversta kaip Клуб Ракалий. Rotter angliskai yra bjaurata, slamstas, bet, pasirodo yra ir toks rusiskas zodis ракалия reiskiantis mazdaug ta pati http://dic.academic....ushakov/1000274 Taigi, zodziu zaismas isverstas puikiai (angliskame variante pagrindiniu veikeju pavarde yra Trotter, rusiskame - Тракалия). Be zodziu zaismo dar puikiai atskleista tu metu Britanijos atmosfera (kartais man buvo siek tiek per daug politikos) su profsajungu isigaliojimu ir darbininku streikais. Yra vietos ir IRA (airiu nacionalistines armijos) siautejimui ir netgi siek tiek Velso nacionalizmui. Bet tai - fonas. Pasakojimo centre paaugliai su ju rupesciais: pirmosios meiles, seksualines patirtys, mokyklines isdaigos, muzika, knygos. Paskutineje knygos dalyje jie jau pradeda suaugti ir susimastyti: ar tikrai pasaulis toks sudetingas (pagrindinis veikejas Benas), pasirodo, yra ivairiu poziuriu i tuos pacius dalykus ir yra zmoniu, galinciu pateisinti IRA teroristus (ar bent suprantanciu ju poziuri). Man patiko, nors nesakysiu, kad labai kazkas tokio ir nepulsiu rekomenduoti visiems ir kiekvienam. Skaitysiu kazkada ir tesini, kuriame jau bus pasakojama apie velesnius veikeju gyvenimo ivykius.

Teko aptikt šitą žodį rusiškoj literatūroj. Man dar patinka kitas - каналья http://dic.academic....

Man каналья su M. Bojarskiu iskart asocijuojasi
Skaitau dabar labai silta romana Елена Катишонок Жили-были старик со старухой Rodos, paprasta seimos istorija, bet uzkabina ir nepaleidzia. Vienos seimos istorijoje telpa viskas: du pasauliniai karai, besikeiciancios valdzios, nacionalizacija, zydu naikinimas, daktaru byla. Rodos, nera net ka labai pasakoti apie sia knyga, bet, jauciu, ilgai ji manes nepaleis.

Vakar atsitiktinai pažiūrėjau filmą http://www.imdb.com/title/tt0188518/ . Gal būčiau ir nežiūrėjus, bet titruose akis užkibo, kad pagal Iain Banks novelę. Tai kai užsikabinau...
Filmas - ne stebuklai, bet, žinodama Iain Banks stilių (lietuviškai skaičiau ir "Širšių fabriką", ir "Tiltą"), manau, kad knyga būtų "crazy". Lietuviškai nėra, o perskaityt taigi norisi! Kaip dažnai pasitaiko, "lobį" radau rusiškam internete. Jaučiu, apsirysiu.