Daugiavaikių mamytės

Kai ateina noras savęs pagailėti, pasižiūriu į savo pacientus ir toks dėkingumas gyvenimui atsiranda! Toks troškimas gerti visą pozityvą! Toks džiaugsmas, kad esu nerealiai apdovanota gyvenimo! Vaikai suteikia sparnus. Išties liūdnų ir tragiškų gyvenimų pavyzdžiai šalia neleidžia apaugti savigaila.
Papildyta:

gyvenam kol kas prie Kauno marių

jbm, aš taip pat optimistė pliusų kiekvienoj situacijoj randu... ir džiaugiuosi mūsų gyvenimu, galimybėmis, vaikais, vyru ir t.t.
esam žmonės - visko pasitaiko, bet niurzgėt yra lengviau, nei kažką keist
būna tų juodesnių periodų - be jų neapsieinam, bet bet... daaaug daugiau šviesių

Skruzde, kokia tu šaunuolė Wau Taip ir toliau

cia tipiskas optimisto poziuris kad niurzget yra lengva,patikekit taip nera,yra labai nepaprasta gyvent gyvenima kuris tave sulauzo taip kad nebegali dziaugtys,ar bent jau tylet ir niurzgi,turi kasdien atsibusti ir rast priezasciu eit i prieki,kai nebegali... tai nera lengva...

Nors pacientų neturiu,bet netrūksta pavyzdžių aplinkui.Gal kad gyvenimėlis gerokai šonus pavelėjo jaunystėj,dabar labai vertinu tai ką turiu.Bet ir tada nepasiduodavau.Draugai net buvo praminę mane nepagydoma optimiste
Sunku būti pesimiste,kai augini vaikus,o pati neturi jokios pagalbos iš niekur.Bet tai kas mūsų neužmuša...

Va, norėjau dar paklaust, o ką mokaisi? O knygas kokias mėgsti skaityti?
Man patinka tavo požiūris į gyvenimą. O, kad aš taip mokėčiau...

Dieta yra tokia, galiu duot nuorodą:čia

O kas tie pacientai? Turbūt kas nors tokio...

Aš manau, kad visi žmonės yra skirtingi, patirtys jų skirtingos. Negalėčiau pasakyti, kad niurzgėt, burbėt ir liūdėt yra lengviau, nei kažką keisti. Žinok, yra žmonių, kurie nemoka/negali kažko keisti. O yra situacijų, su kuriom tiesiog turi susitaikyti, priimti jas ir gyventi su jomis.

Na, nežinau, ar aš čia tokia šaunuolė ar čia dieta pasirinkta tokia gera.


Tataigi. Atsibundi iš ryto ir galvoji - ir vėl nauja diena. Ir vėl reikia keltis ir gyventi ją. Ir niekas nepasikeis, neįvyks stebuklas. Na, arba nebent keisis labai mažais žingsneliais, tačiau reikės pastangų.
Aš manau, mente, kad tu dedi daugiau pastangų negu aš ir darai daugiau negu aš, beje, tau ir tenka dvigubas krūvis. Vienu žodžiu, tiesiog laikykis. Tačiau būtų gerai, jei išmoktum dažniau atsipalaiduoti ir pasidžiaugti kažkuom.

Aš atsibundu ir pagalvoju, kaip gera, kad atsibudau. Kai vaikštau, tai džiaugiuosi, kad galiu vaikščioti. Kai pavargstu, pagalvoju, kad vistik gerai, kad turiu dėl ko daryti darbus, dirbti dirbti ir pavargti.
Man atrodo, kad prieš kelis metus aš pradėjau keistis. Sako, kad žmogus keičiasi kas 7 metus. Gal man tas periodas ir buvo kaip tik, kai atėjo laikas keistis. Aišku, dar išlenda ir senoji "aš", visokie kompleksai, nuoskaudos, panašios situacijos kartojasi ir aš vėl nežinau kaip jose elgtis, ir man skauda taip pat. Ir būna labai liūdna ir gėda, kad aš tokia pati ir niekaip neišmokstu būti kitokia - linksmesne, geresne, ramesne, tiesiog harminingesne asmenybe, tikra moterimi.

Mokausi klinikinę psichologiją. Tai turbūt jau atsako į klausimą "kas tie pacientai" Dirbu psichiatrijos ligoninėje.
Skaitau gan įvairią literatūrą. Bet literatūrą Paprastai tai, kas puikuojasi knygynų TOP 10, į mano skaitinių sąrašus nepatenka. Lengviau įvardinti, ko neskaitau: pornoromanų ir vampyrų serijų, fantastikos (išskyrus pasakas), detektyvų (viena išimtis autoriui J.Katzenbach, nors ir jį labiau psichologinių trilerių meistru vadinčiau, nei detektyvų rašytoju) ir neskaitau tų pačių pačių banaliausių karamelinių romanų. Daug profesinės literatūros skaitau, bet negaliu atsidžiaugti, kad vėl randu laiko ir grožinei. Va, šiuo metu skaitau Aksel Sandemose "Kas pranykę - sapnas"

jmb-sveika prisijungus
Idomi profesija Praita savaite pas gimnaziste buvo tevu profesiju pristatymai vaikams saviems,tai viena is savo profesiju pristaciusiuju buvo psichologe.Labai vaikams patiko ka ji kalbejo apie savo profesija Pati ji sako,kad dziaugiasi naujaja karta busima psichologu,visus agituoja ir kviecia,taciau sako savo vaikams jos nerekomenduoja.. Labai stiprus zmogus turi but visa gyvenima ta dirbdamas Mano dukra irgi norejo ir tebenori(kaip ir daugelis paaugliu,jaunuoliu ),taciau iskart atgrasiau nuo minties Yra begales profesiju kur gali ir taip bendraudamas su zmonem pasitenkint tos psichologijos..O jau dirbt visa dusia ties tuo..kaip sakau,turi but labai stiprus

Oho, koks nelengvas darbas. Tikrai, parėjus namo yra kuo pasidžiaugti, kai palygini, kai pamatai, koks gali būti nenuspėjamas gyvenimas, kokios ligos gali būti...

O aš skaitau ir labai mėgstu fantastiką (nuo mažumės ją mėgstu visų mėgiamų autorių net neišvardinsiu, labai mylimas Rėjus Brėdberis, broliai Strugackiai, Sergejus Lukjanenka, Styvenas Kingas, Klifordas Saimekas, na, ir žinoma Tolkienas su savo Žiedų valdovu ir jo priešistore), detektyvus (sužavėjo Aleksandros Marininos ir kaip, nekeista, Darjos Doncovos romanai, kiekvienos savaip, o Džordžo Simenono komisaras Megre, Agatos Kristi Erkiulis Puaro ir mis Marpl, taipogi Arturo Konan-Doilio Šerlokas Holmsas - mano vaikystės-paauglystės mėgstamiausi veikėjai ), pasakas, kurios panašios į tikras istorijas tik su krisleliu fantazijos, t.y. tokias kaip Karlsono, Pepės Ilgakojinės nuotykiai, Trolių Mumių arba, kaip dabar juos vadina, muminukų istorijos, Hario Poterio, Mariaus Pietario, Dinos - gėdytojos dukters, ir daugelio kitų nuotykiai, Tunelių visa serija labai labai įspūdinga ir verčianti susimąstyti. Labai labai mėgstu Vladislavo Krapivino knygas ir jo veiklą. Labai didelį ir šiltą įspūdį man padarė Małgorzatos Musierowicz "Kalėdukė" ir Māris Putniņš "Laukiniai pyragai", taip pat Gendručio Morkūno knygos vaikams.

Pastaruoju metu, jau keletą metų vis dažniau renkuosi bibliotekoje moterų rašytus romanus, ypač lietuvių moterų, ir džiaugiuosi, kad mano kelios draugės-pažįstamos yra išleidę savo knygas ir jas su malonumu perskaitau. Mėgstu knygas, skirtas vaikams ir paaugliams. Suaugusiems rašytas knygas irgi skaitau. Na, tarkim, kažkokius romanus apie meilę, gyvenimą, įvairias žmonių istorijas.
Mano profesinė literatūra nėra tokia įdomi ir įtraukianti

Aš susidūrusi. Lyg ir guodžiausi čia gruodžio mėn. Bet turbūt nesupyksit, jei ir pasikartosiu. Gyvenau nuolatiniam lėkime ir visų rūpesčiais... naminiais, darbiniais, giminių, pažįstamų. Lyg ir jaučiau, kad reikia tempą pristabdyti, bet nebuvo tam laiko Ir vieną rytą po truputį ėmė svaigti galva. Su kiekviena diena svaigimas vis pastiprėdavo, bet gi kreipti į tai dėmesį vis nebuvo laiko Einant pradėjo mėtyti į šonus, lipant laiptais žemyn svaigimas jau darėsi su galvos skausmu, tai nusprendžiau mažiau vaikščioti Bendradarbės ir gražiuoju, ir piktuoju varė pas gydytojus, tai stengiausi sėdėti kabinete ir po jį važinėjau su kėde Bet kai einančią pasieniais ir svirduliuojančią pamatė direktorė, tai išbarė ir pasakė, kad tuoj pat kviečia greitąją. Ačiū jai nes prieš tai neklausiau nei vaikų, nei vyro. Tada jau prisidaviau į ligoninę pati. Atguliau 2 savaitėms, padarė visus tyrimus, pasatatė mane ant kojų, bet priežasties nustatyti nepavyko. Nurašė nuovargiui ir stresui Bet nors pasidariau išvadas Tiesiai po ligoninės išvažiavau su MB į Egiptą. O praeitą savaitę ir vėėėl ten buvau Tik užvakar grįžau, jaučiuosi pailsėjusi ir viduje pilna saulės Gal vakare įmesiu kokią nuotrauką.
Papildyta:


Sveika Mums tokie žmonės kaip gaivaus pavasarinio oro gurkšnis iškvėpuotame kambaryje

o jau mes tai tik bezdalams leisti ?

Ir jūs, ir jūs įleidžiat to oro, tik paskutiniu metu metu toks sąstingis buvo po žiemos Nebent kas sujudindavo kokią dieną
O tu tai esi ypatinga tų langų atidarinėtoja Man tavo žinutės kaip tos išmintingosios pelėdos.
Ar pastebit kokia aš pailsėjusi?

jbm, o kiap tu su tokiais mažais vaikais dar dirbi? kas vaikus prižiūri?