Daugiavaikių mamytės

Ir dirbu, ir studijuoju, ir prie mažiuko naktį keliuosi po 4 kartus (savo pienu maitinu). Tėtis išėjo vaiko auginimo atostogų ir sudarė man visas sąlygas reikštis Bet jau sakė, kad su ketvirtu norėtų pats į darbą eit, o mamai paliks vaikus augint. Žodžiu, keičiam vienas kitą, kad ir gyvenimas "neužpelkėtų" vienoj vietoj, ir vaikai abiejų naudą jaustų. O be to, mano vyrui jau niekada nešaus į galvą mintis, kad vaikus auginti = namie sedėt Žinau, kad dirbdama vaikams ir namams būsiu ne mažiau vertinama

sveika, jbm



Ten kur gyvenu, tavo vardas turi nelabai kokias reikšmes

O štai tas punktas man labai patiktų, norėčiau, kad mano vyras labiau suprastų mane, kad tos mano vaiko auginimo atostogos ne tokios jau ir "atostogiškos". Na, tiesą pasakius, teko jam pabūti namie su mažyle kokias porą valandų, po to jis jau atsiėmė visus savo žodžius, na, nesakysiu kokius jis man yra pasakęs, tarkim kažką panašaus: "ką tu veiki visą dieną?", "tai ką, visą dieną taip ir sėdėjai prie kompiuterio", "kaip tu galėjai pavargti, juk tau atostogos", hmm, aš net tiksliai neatsimenu tų frazių. A, dar viena: "o kaip kitos viską spėja?"

oho! negalėčiau taip, charakteris ne tas nors jei būčiau pasakius, kad privalau dirbti, tai vyras būtų ėjęs vaiko priežiūros atostogų. ale kad tai niekam nenaudinga mūsų atveju. kita vertus, ir taip negalvoja, kad labai lengva man
nesunku maitinti, kai reikia kažkur vis išlėkt?

Aš tai negaliu skųstis, kad vyras nesupranta, man atrodo, kad jis daugiau supranta nei aš Aš tai tokia "viską galiu" ir jis taip švelniai mane nuramina ir perima daugelį dalykų ... paskui aš sau sėdžiu terasoje su knyga ar siuviniu ir spinduliuoju jam meilę

Tokiais atvejais labai sveika išleist vyrą bent trumpalaikių vaiko auginimo atostogų. Maniškis jau žino, kad jos tik vadinasi atostogomis.
Papildyta:

Darbas man kitoje gatvės pusėje, tai parlėkti pamaitinti irgi nesunku. Sudėtingiau, kai reikia į paskaitas važiuot. Tada tenka primaitinti mišiniu. Bet taip nutinka tik šeštadieniais - ir tai ne kiekvieną
Dirbti aš neprivalau. Tiesiog pamečiui gimdant vaikiukus norisi neprarasti įgūdžių Ir man, ir tėčiui. Todėl keičiam vienas kitą. Taip sakant, dirbam pamainomis

sigtas topinis pas mus

labas

Ypatinga mama-ypatingam vaikui
Ar niekada negalvojote, kaip išrenkamos neįgaliu vaikų motinos?Bandau įsivaizduoti Dievą,duodantį nurodymus angelams. Dievas, angelui šypteli ir sako:šitai moteriai padovanokime neįgalų kūdikį.Angelas nustemba ir klausia ,o kodėl jai?Ji atrodo tokia laiminga.Teisingai,šypsodamasis sako Dievas.Aš galėčiau padovanoti neįgalų kūdikį moteriai,kuri nežino,kas yra džiaugsmas?Būtų žiauru.Ar pakaks kantrybės?-teiraujasi angelas.Nenoriu,kad per daug būtų kantri,nes paskęs sielograužoje ir skausme.Kai įveiks pirmą šoką ir nusivylimą,sugebės atlikti visa ko reikia.Bet Viešpatie,man atrodo,kad toji moteris nėra giliai tikinti.Nesvarbu.Viskas bus gerai.Ši moteris yra tobula ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.Angelas lieka be žodžių.Egoizmo?Ar tai dorybė?Dievas linkteli galvą:jei ji nesugebėtų nė minutei atsitraukti nuo savo vaiko,neišgyventu.Taip,tai moteris,kuria palaiminsiu netobulu kūdikiu.Ji apie tai nenutuokia,bet jai bus ko pavydėti.Ji niekuomet nebus tikra,ar teisingai nugirdo ištartą žodį.Jai niekada neatrodys,kad žengti žingsnį įprasta ir lengva.Kai vaikas pirmą kart ištars mama,ji suvoks,kad tapo stebuklo liudininke.Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį,pati regės mano kūriniją kaip retas asmuo.Jai leisiu aiškiai matyt tai,ką matau aš-nežinojimą,žiaurumą,išankstines nuostatas,ir išmokysiu ją virš viso to pakilti.Ji niekada nesijaus vieniša.Kiekvieną jos gyvenimo dieną,kiekvieną akimirką aš būsiu šalia,nes ji be klaidų atliks mano darbą taip,lyg pati stovėtų prie mano šono.Žinia,toji mama iš karto nesupras,koksai vaidmuo jai patikėtas,bet pamažu,kas kartą apkabindama savo ypatingą vaikelį, ji patirs vis stipresnį tikėjimą ir vis didesnę meilę.Ilgainiui ta mama pažins tik jai skirtą privilegiją:apdovanotą būti rūpesčiu ir meile iki galo,ir išrinktąja būti,priėmusia mylimą sūnų ar dukrą-kaip ypatingą Dangaus dovaną.

Nepamenu, iš kur pažįstu šią istoriją, bet ji man tokia nepaprasta... Ir tokia nerimą kelianti kaskart, kai laukiuosi. Dvejonė, ar esu tokia ypatinga mama, užklumpa lyg iš netyčių. Už nugaros sukryžiuoju pirštus ir meldžiuosi, kad susilaukčiau sveiko mažylio.

visos mes laukiam sveiku,o kaip likimas nores suzaist nezino niekas ...