Alimentai - 5

Nezinau ko jums reikia i teisma? Tai jus i anstoli norite kreiptis ar teisma? Jeigu jums reikia teismo vykdomojo rasto tai ji isduoda ta istaiga kuri jus su vyru isskyre arba kurioje buvo priteisti alimentai
Jeigu jums reikia pas anstoli tai jie ne teisme sedi. Anstolis kaip notaras ar advokatas gali sedeti bet kur issinuomuojes patalpas. Jums reikia susirasti kokie notarai priklauso Vilniaus rajonui, tada ta notara issirenkate pagal savo nora ar rekomendacijas, pasiimate is teismo vykdomaji rasta ir su tuo rastu einate pas anstoli pasirinkta.

Is karto i teisma del vykdomojo rasto, o paskui i antstoli.

Jeigu jums i teisma pirmiausia reikia tai einate i ta kuris jus isskyre (nezinau ar skyretes rajono teisme ar kur kitur gal pagal vyrto gyvenamaja vieta), ten parasysite prasyma prasydama vykdomojo rasto pagal tokia ir tokia byla (neskites skyrybu dokumenta kad butu aiskiau jeigu nesuprasite ka rasyti). Vykdomaji rasta gausite ne iskart, teks palaukti kazkiek dienu (5 gal darbo ar dar kiek ilgiau dabar tiksliai nepasakysiu) ir tada rastineje atsiimsite.

Aciu labai uz paaiskinima
Gal kartais zinote kokie geriausi antstoliai is Vilniaus? Pati net neisivaizduoji i kuri kreiptis, kad butu patikimas, internete kazkaip neradau atsiliepimu, kad butu lengviau apsispresti. Advokatas kuris atstovavo skyrybu metu nuvyle, nenoretusi vel papult ant panasaus..

O jeigu vaikas pats atsisako bendrauti su teciu?

Jums, kaip gerai mamai, reikėtų išsiaiškinti tokio atsisakymo tikrąsias priežastis ir jas išspręsti.

Sakot man?O gal teciui ta reikia daryti?Gal jis tas priezastis turi spresti.Ar as turiu teise teciui nurodineti kaip reikia bendrauti,elgis su vaiku?

O gal abiems? Bet vaikas tai pas Jus, todėl bent jau iniciatyva ir pirminės pastangos turi būti įdėtos iš Jūsų. Vėliau jau ir tėtis turėtų prisijungt.

O ką daryti priklauso nuo to, kieno interesai situacijoje Jums ir vaiko tėvui svarbiausi - kiekvieno jūsų, ar vaiko. Galima ir nieko nedaryti.

O jeigu vaikas jau pilnai samoningas paauglys, tai ka irgi mama turetu stengtis aiskintis priezastis? Ir kodel jas reikia aiskintis? As gal ir noreciau kad butu rysys tarp tevo ir dukros, bet jeigu jo nera, tai kas gi ji sukurs? Juk rysiai uzsimezga ankstyvoje vaikysteje ir sunku butu skaudinti vaika ir atimti is jo teti. Matau labai aisku skirtuma tarp pirmojo vyro ir dukros ir tarp antrojo ir dukros. Tai niekaip nesulyginamas tevo ir dukros santykis. Negaliu sakyti kad pirmas vyras buvo blogas, kad neskyre demesio dukrai bet vistiek jie nebuvo labai artimi. Dukra buvo labiau mano vaikas ir tecio iskart jam nusisalinus ne nepasigedo. Keista man matyti kad tevas issaukia arba jokios reakcijos arba negatyvia. Negatyvia taprasme kad ji gali su juo bendrauti tik virtualiai, gyvai persimeta keliais zodziais, net nebando testi pokalbio ir t.t. Ji kategoriskai atsisako su juo susitikti kazkur uz namu ribu, jeigu uzeina jis i namus tai budavo net neatitraukia akiu nuo kompiuterio bendraudama su juo... kaip su baldu kokiu... Nera jokiu paaiskinamu priezasciu kurias reiktu kazkam aiskintis, tiesiog vaikui jausmas toks lyg kas ji verstu bendrauti su svetimu zmogum kuris dar ikyriai bandytu kalbinti ir kazka bendrauti... Nematau reikalo versti viska aukstyn kojom, tikiu kad ji arga uzaugs tam reikalui ir pati pasirinks kas jei reikalinga, arba tevas isnyks kaip dumas is jos gyvenimo... Negaliu paskayti kad lemia vaiko ir tevo rysi... Tarkim negaleciau savo mazutes dukros skaudinti atimdama is jos teti, tikrai negaleciau kad ir kaip to vyro nekesciau... jis jai toks svarbus, kad rodos sunkiai vienas be kito istvertu... ar galeciau savo rankom dauzyti savo vaikui sirdi? tikrai ne... Ir netyri mamos dirbtinai stumti vaikus i nemylimo tevo glebi... nemanau kad jis toks reikalingas. pati uzaugau be tevo meiles ir jos man iki pat dabar nereikejo ir nera jis man reikalingas jokia prasme, tai tieisog svetimas zmogus kuris prisideje pavarde mano gimimo liudijime. Ne akimirkos nesusimasciau kad mama turejo kazkaip kurti ta mudvieju rysi, veersti mane bendrauti ir t.t. Taip pat sekmingai buciau bendravus ir su kaimynu ar dede... nieko daugiau... nereik sureiksminti biologinio rysio jeigu nera dvasinio.

Galbūt todėl ir nematot reiklalo aiškintis ir situaciją keist. Galbūt tai Jūsų gyvenimui padarė daug didesnę įtaką, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Galbūt ir Jūsų dukros gyvenimą tai įtakos taip, kaip kol kas nesimato.

Bet jei jau manot, kad tai, kas vyksta Jūsų dukros gyvenime ir galvoje, yra normalu, turite teisę taip manyt. Pasilikim kiekviena prie savo nuomonės

suprantat jus daug rasote bet nieko nepasakote. Jus konkreciai nors preliminariai vat ka jus matote reikalingo daryti? Kalbeti su vaiku klausienjant kodel blogas tetis, bandyti ji skatinti susidometi juo kaip asmenybe ar del gimines medzio pazinimo (na kokius motyvus surasti sudominti vaika dometis tevu). Ar jus turite kazkokiu kitokiu minciu kaip mamai reiktu DIRBTI su vaiku, nes sutikime kad pirmas zingsnis turi buti mamos, nes vaikas tevo tikrai neprisileistu be mamos paskatos. Gal reiktu vaika tempti pas psichologa, nes nemanau kad mamai gali uztekti kompetencijos prakalbinti vaika "iki sirdies gelmiu". Tai tarkim kitu atveju vaikas pasako kad "nemyli tecio nes jis muse mama" Tai kaip tokiu atveju elgtis? Cia yra daug niunsu, reikia mamai pirmiausia tureti gebejimu psichologiniu, ka ne visi specialsitai turi o kur jau "paprasta maam is gatves" Zodziu tik is sono ziurint gerai skamba kad "mama turi daryti". Daznai tevas buna tiek apsisikes vaiko sirdyje kad mama jau nieko nepadarys.

Tam, kad sakyt konkrečiai, reikia konkrečią situaciją nagrinėt. Gali tikti viskas, ką Jūs pati pasiūlėt, gali reikėti kitko. Aš neturiu atsakymo į visus klausimus, tiesiog esu tikra, kad vaikui nieko gero neduoda neapykanta/pyktis/nuoskaudos nė vieno iš tėvų atžvilgiu. Atleidimas ir supratimas reikalingas vaikui, ne tėvui. Net jei jie ir nebendraus toliau.

Kalbant su vaiku visų pirma reikia klausytis ir girdėti...

Pas psichologą nieko tempti nereikia. Pas jį reikia eiti, jei tam yra poreikis ar būtinybė. Aš esu ėjusi ir vaikas ėjo. Dėl daug mažesnių nesklandumų, nei kad neapykanta žmogui, kuris tave "pagamino". Ir mums padėjo.

Ir apie tokius dalykus su vaiku reikia kalbėti. Ir užsimerkti beigi galvoti, kad tokia gyvenimo patirtis nepaliko randų vaiko sieloje - negalima. Ir mamai pirmiausia reikia prisiimti atsakomybę už tai, kad ji leido vaikui tokioje aplinkoje augti ir tokią patirtį įgyti. O tik tada pirštu į tėtį rodyti. Ir vaiko "apšiktą" (atsiprašau už pasiskolintą išsireiškimą) širdį reikia valyti. Visomis prieinamomis priemonėmis.
Kas nori, ieško išeičių (psichologas, savipagalba, savišvieta ir t.t.), kas nenori - pasiteisinimų (tėvas tiek prišiko, kad mama jau nieko nebepadarys).

Supraskit mane teisingai, aš nepriekaištauju nei Jums, nei dar kuriai mamai, kuri nedaro nieko. Tai jų pasirinkimas. Aš tik manau, kad kartais reikia perlipti per savo vidinį "aš nieko negaliu pakeisti" stabdį ir pažiūrėti iš šono - "ar tikrai?". O gal yra sielos žaizdos, kurias galiu padėti vaikui užsigydyti?
Net ir to nedarant, vaikai užaugs. Kažkaip. Vienam gal pasiseks ir jis pats perlips per vaikystės skaudžias patirtis bei iš jų pasimokys, kitas gi...