QUOTE(zydinti_gele @ 2014 04 29, 21:23)
Na ir dar su laistymu. Tarsi rašoma, kad drėgna žemė labiau atvėsta negu sausa. Bet aš atsimenu, kad kartą mes su mama neatsimenu kokiam augalui padarėm eksperimentą. Vienus prieš šalnas palaistėm, o kitų nelaistėm, nes vyravo nuomonė, kad prieš šalnas negalima laistyt. Ir visi augalai, kurie buvo palaistyti išgyveno, o visi, kurių nepalaisatėme nušalo. Tik rodosi, kad tai buvo tikrai ne pomidorai, bet mes ant anų augalų padarėm išvadą, kad kai augalai atsigėrę, tai jiems paprasčiau ištverti šalnas, jų tvirtesnis imunitetas. O kaip gi su pomidorais?
Čia maišomi du dalykai - laidumas šilumai (šalčiui) ir gebėjimas kaupti (arba atiduoti) šilumą. Sausas dirvožemis turi prastesnį laidumą, todėl, pavyzdžiui, žiemą smėlynas įšąla ne taip giliai, kaip drėgnas molis. Bet šita savybė nelabai ką reiškia, kalbant apie šalnas. Užtat labai reiškia kita - sugebėjimas kaupti šilumą, kurį fizikoje vadina savitąja šiluma. Vandeniui šitas rodiklis yra penkis kartus didesnis nei akmeniui, taigi, maždaug ir dirvožemiui. Praktiškai tai reiškia, kad kilogramas vandens sukaupia penkis kartus daugiau šilumos, nei kilogramas žemės, o vėliau atitinkamai daugiau ir atiduoda. Iš čia plačiai paplitęs bambalių kaip šildytuvų naudojimas. Kuo žemė drėgnesnė (daugiau vandens joje), tuo daugiau šilumos ji sugeba sukaupti ir, kai aplinka darosi šaltesnė, atiduoti.
Šita aplinkybe galima pasinaudoti, norint greičiau pavasarį įšildyti žemę, tik ji turi būti kuo sausesnė - laistyti šiltu vandeniu.