Iš vienos pusės auklėju visus vienodai, iš kitos pusės skirtingai. Čia noriu pasakyti ta prasme, kad kai augo pirmagimis, būdavo kad ir į šikną užnešdavau

Su vidurinėliu jau šito nebenaudojau, su merga irgi fizinės bausmės nenaudojamos. Tiesiog viskas eina per kalbėjimą. Bet tarkim ir abu berniukai buvo su skirtingais auklėjimo metodais, bet jie klauso, siuntinėjimų šikt niekada nėra buvę. Nu ta mano merga merga.... Iš visko juokiasi, bet tas juokas toks užkrečiantis gaunasi. Ji nei manęs, nei tėtės, nei močiutės ar dar ko nors nebijo. Nepagąsdinsi, tiesiog ji visiškai kitoks vaikas. Užsispyrusi kaip ožka, jeigu ką nors užsinorės, perlenkti ją labai sunku. Darželyje auklėtojos sakė kad ji yra auklėjimo prasme "sunkesnis" vaikas, bet su ja gali pasiekti tik gražumu. Jeigu užpykusi užšauksi tai amen Juze. Šiaip ji labai rūpestinga, paklausia ar kavos noriu, ar nešalta, šukuoja, apsikabina, myluoja. Tik bėda ta, kad jeigu ko nors užsimano trūks plyš turi gauti. Jos atžvilgiu dabar sunkus momentas. Tėtis mūsų pradėjo dirbti, jo darbas parinis. Visad būdavo namuose kartu, o dabar kai išeina į darbą, grįžta tik ryte. Darželyje visą mėnesį buvo sujungtos grupės, keistėsi vaikai. Nuo šiandien (kadangi vasarai daržo negavau) eina pas auklę kuri jai yra naujas žmogus. Mergina tai labai sunkiai pakelia ir tas jaučiasi. Nebeapsikentusi pradėjau sedativ duoti. Bet tas momentas yra tik dabar, bet pavyzdžiui specialus žvengimas ir erzinimasis yra nuo pat mažų dienų. Arba dar mūsų topų topas. Kai pasiimu ją iš darželio iki pat namų ko, grįžtam šaukia klykia nenoriu namo, ir taip visą kelią. Paklausi o kur nori, sako į parduotuvę. Nu nuperkam mes vaikams ten visko, bėdos nėra. Bet jeigu pav aš iki darbo pabaigos apsiperku pardėj, mums daugiau nebereikia į ją. Man be vaikų paprasčiau apsipirkinėti, tai tada visą kelią ir šaukia nenoriu namo, nesvarbu kad tašėj ir sūreliai ir šokoladai, bet būtent jai į parduotuvę reikia. Taip tas jos isterijas kentėjau daugiau negu metus laiko. Aišku namo grįžtam ir mes su vyru pikti, ir broliai ant sesės pikti nes ir juos gerai užkala. Žiemą kada buvo tamsu stabtelėjom iki namų likus keliems šimtams metrų. Ten pas mus nuosavi namai, viepusis eismas tad žinojom kur esam. Išlaipinom iš mašinos ir sakom eik kur nori. Apsiramino nusišluostė ašaras ir baigėsi mūsų pusantrų metų kančios. Dabar jau po truputį pastebim kad vėl tos isterijos prasideda. Nenoriu imtis tokių drąstiškų priemonių, nes man jos atrodo pernelyg žiaurios, bet tąkart matyt iš nevilties apimti taip pasielgėm. Aišku kad nebūtume palikę, bet panelei streso pakako.
Išvis auklėjimo prasme esu bloga mama, stengiuosi keistis bet bet kokius bandymus ji užprotestuoja
Papildyta:Aš išvis galvoju kad visos bėdos yra dėl per didelės meilės vaikams. Mes augom sunkiai, mama viena dirbo, tėtis ir išgerti mėgdavo ir ranką pakeldavo, dėl bet kokio menkniekio kabinėdavosi, bardavosi. Tad taip ir prisimenu savo uošvienės žodžius, kad vaikams noriu atiduoti viską ko pačiai trūko, o čia gaunasi kad pasidariau sau meškos paslaugą.
Bet broliai mergos irgi gerai pašokdinami. Praeitą savaitgalį liepiau susitvarkyti kambarį. Stebiu iš virtuvės o vaizdelis toks kad Lukrecija sėdi ant lovos, ir komanduoja "Dovydai po lovyte dar lėlė guli", "Erikai knygos negražiai sudėtos". O jie klauso, eina ir tvarko kas pasakyta. Pamačius ilgai stovėjau tokiom akim

Aš savo sesei būčiau pasakiusi taip tvarkytis, mane būtų švilpt pasiuntusi, tikrai netvarkytų, o čia broliai vyresni ir klauso ką ji vadovauja