Daugiavaikių kamarėlėje

Kuzia, laikykis Moterys gali viską. Ypač daugiavaikės, išluptas specnaz

O aš vis savianalizės anketą bandau išgimdyt. Užstrigau ties sąrėmiais....

Jei rimtai, tai mūsų visuomenė labai palaiko visokius darboholikus, juos net vertina, jais didžiuojamasi, kai tuo tarpu alkoholikai ir kiti panašūs arba smerkiami, arba laikomi ligoniais. Šiaip, čia pamąstymui

gera filosofija.
Bet esminis skirtumas tarp tų –oholizmų, kad darboholikas šeimai atneša tam tikros vertės. Bet faktas, viskas turi savo kainą.

Na taip, jei vertiname pinigus, tai taip, darboholizmas yra tuomet vertybė. Bet paprastai darbaholikai neturi kokybiško laiko būti su šeima, draugais, net patys su savimi ir anksčiau ar vėliau susivaro taip sveikatą, kad miršta arba tampa invalidais. Kalbu iš savo asmeninės patirties, kai buvau viena koja -izme, o gal ir abiem kojom. Žinau, kiek teko keisti savyje kol nors kiek patvarkiau reikalus ir žinau, kaip lengva vėl atkristi. Darboholikai lengvai gauna palaikymą: varyk, tu gali, tu stipri, tu sugebėsi, tu šaunuolė, tu super mama, tu super žmona ... ir varai su ugnele, iš paskutinių jėgų, apsikrovus sveikatą žudančiais nuodais, kol tiesiog tavo ligos istorijoje pasipildai dar ir dar viena liga ir jos visos tau rėkia SUSTOK, bet girdi tik palaikančius kitų žmonių žodžius. Čia ir yra paradoksas, kad pats žmogus negirdi savo kūno. O keistis yra labai sunku, daug sunkiau nei galėtų būti. Aš pati vis dar suklumpu ir suklumpu, nes viską gi darau dėl šeimos, dėl vaikų ...

Kaip ir sakiau, viskas turi savo kainą. Pinigai, irgi.

Zinau . Tik artejant prie finiso reik sukaupt visas jegas. Dar gi praradau 2 savaites kai susirgo brolis. Juk visi mokslai buvo nustumti i paskutine vieta. Blioviau savaite istisai, antroj jau geriau, nes ir jis linksmesnis tapo. Per ta laika ir mest viska visai norejau.... Po to daug bendravau su destytoju, jis psichologas, kreipiausi del psichologijos baigiamo darbo, o kalba issirutuliojo apie mane... Net pati nepajutau, kaip ispurte is galvos visus tarakonus. Leido atidet darbus kiek man reikia, daug padejo grizt on track. Ir jauciu, kad negaliu nuvilt. Metu pabaiga, jau ivertinimai turi but suzymeti, o as dar velkuos is paskos.


Tu teisi. As ruroj dabar. Kazkokia desperacija bandant pasivyt visus. Na, nesu vienintele ziauriai atsilikus. Nors tiek guodzia .

Oj kitais metais ilsesiuos . Negaliu taip istisai varyt. Vaikams manes reikia. Ypac Dominykai. Prades eit i secondary, taigi leks uodega pakelus laukais su pasiteisinimu, kad as tai juk negaliu kartu su ja . Geriau jau kartu daugiau, negu su naujom naujausiom draugem. Man ramiau. Su laiku atsirinks drauges, as pati pazinosiu jas, tai kazkaip ir isleist lengviau bus.
O is paciai jau biski bloga nuo mokslu. Noriu megautis, o ne per kancias dantis sukandus...


Aciu . Taip tikrai, specnaz


Aciu visoms, kad bunat su manim, ypac nakti , kad palaikot. Labai vertinu tai. Nesugebeciau tiek visko nuveikt be mielu atokvepiu.
Parasiau cia siandien, isvaziavau ir galvoju, o velnio as cia dejuoju . Nieko cia labai tokio idomaus, kad i viesa erdve leist... Aj nu gal buvo bisk tikslas susaukt nemiegancias nakciai ant kavos . Bet taip kazkaip pasijutau labai jau dejuojanti ...

Mano beda, kad esu priklausoma nuo tam tikro kiekio adrenalino. Kitaip tiesiog tingiu . Ir man to visai negeda . Tinginystes, suprantama .

Kuzia labai geria tave suprantu,as be adrenalino isvis pasijudint negaliu.... ;( blogai aisku bet ...

O ką jūs adrenalinu vadinat? Stresą?

Nebutinai .
Nors... Ziurint ka pavadinsim stresu .


Tarkim, gimdymo metu per antra faze (stumimas), issiskiria didziulis kiekis adrenalino ir noradrenalino, issaukiantis organizmo reakcija - fight or flight. Ar cia mes labai stresuojame gimdydamos ? As kalbu apie visiskai normalia eiga. Turbut nelabai , kaip tik dziaugiames, kad jau viskas i pabaiga. Butent tie hormonai(adrenalinas ir noradrenalinas) suteikia organizmui milziniskas jegas isstumt leliuka.

Taip ir kitose gyvenimo situacijose, priklausomai kaip mes stimuliuojam savo veiksmais ir reakcijom i tam tikras aplinkybes, issaukia panasu efekta. Gal kiek ne toki intensyvu, bet principas tas pats.

Aisku, stresas irgi gali but faktorius. Tik cia jau isijungia apsaugines organizmo reakcijos.

Kuzia, žinau vieną, kad keturių gimdymo adrenalinų man per akys Ir visam likusiam gyvenimui

O jei atvirai, tai man nepatiko gimdymas. Todėl neturiu jokių aprašymų kaip ten viskas buvo ir kas ten per nuostabūs stebuklai patirti, nes nieko ten nuostabaus (pagal mane). Po visko būdavo tik toks džiaugsmas, kad pagaliau baigėsi kančia, kad ir kokia ji mažutė (kalbu apie savo beskausmius gimdymus). Tačiau, jei būtų komplikuoti, sunkūs, skausmingi gimdymai, tai manęs niekas daugiau nebūtų privertę antro ir paskui kitų vaikų turėti. Bet iš kitos pusės, nemažai žmonių jaučia adrenalino trūkumą ir todėl jie šoka nuo tiltų, visokie beprotiški linksmieji (mano protas nesuvokia kur tas linksmumas) kalniukai ar kitokius būdus suranda kaip iššaukti adrenaliną. Savo nuomonės garsiai nereikšiu ką apie tai galvoju Geriau eitų gimdyti daug vaikų, bent Lietuvai išnykimas negrėstų Žodžiu, nei man fight, nei man flight patinka. Beje, tai viena iš priežasčių kodėl nerūkau, negeriu ir narkotikų nevartojų. Tik nebandykit neigti, kad tai adrenalino nekelia

Kuzia, ką šiąnak rašai? Kokia tema? Kokiam dalykui?

Working in group as a team member.

Is pirmo zvilgsnio lengva , isigilinus - labai daug analizes reikia
Nieko gero nenuveikiau . Tiesa, nusnudau 1.5val . Supykus buvau ant MB kai pazadino po pusvalandzio, bijojo jis, kad krisiu iki ryto . O man tokia panika sueme, galvojau, kad budilnika uztraukta valandai pramiegojau . Tada dar biskiuka prisnudau ir visiskai jauciuosi kaip sviezia .
Na, bent 1/3 padariau .