Draugės ir draugystė

Ar turite tikrų draugių? Tokių kurios bendrautų su jumis nesiekdamos kokios nors naudos sau?
Stipriai nusivylusi vieną kartą, vėl ėmiau pasitikėti vienu žmogum, tiek, kad paskolinau jai nemažai pinigų. Niekada nejaučiau, kad bendrauja tik dėl to. Tačiau, kai situacija pasikeitė ir jos finansinė padėtis pagerėjo, o mano pablogėjo ir ėmiau prašyti grąžinti, pradėjau jaustis lyg prašydama išmaldos. Nuolat girdžiu atsikalbinėjimus ir įvairias priežastis.
Pasimokiau, daugiau niekam nebeskolinsiu nė cento.
Bet kaip vėl patikėti draugyste arba gyventi be draugystės? Kaip patikėti tuo žmogum, kuris tvirtina jog nenori prarasti draugystės, tačiau neraginant nesugeba grąžinti nė lito, nors uždirba toli gražu ne minimumą. Iš pradžių darbe viskas buvo tobula, bet kai reikia grąžinti, tai jau ir atlyginimai vėluoja ir moka mažiau ir pan. Švelniai tariant netikiu, bet jai to dar nesakiau. Vis galvoju, kad gaila galutinai prarasti draugystę. Nors sveikas protas sako, kad jokios tikros draugystės niekada ir nebuvo, jeigu dabar taip elgiasi
Liūdna, norisi šaukti, kaukti, rėkti, bet kaip susitaikyti ir išmokti gyventi vienai, susitaikius, kad draugė, kuriai gali pasipasakot kas ant dūšios neegzistuoja?

na, ji jums ne drauge, kad ir kaip gaila bebutu. Tikra drauge ir be prasymo grazintu pinigus.

Kazkur girdejau zodzius, kad tikrus draugus randame dar mokykloje, o veliau sutikti tai jau tik pazistami. Mano gyvenime tai pasitvirtino. Nuo vaikystes drauges ir liko draugem, o veliau visos atrastos nera tikros drauges.

Atieciai: skolinkit (bet kam) tik tiek pinigu, kiek negaila prarasti.

Nereikia maišyti pinigų ir draugystės.

Patarle: nori prarasti draugus-paskolink pinigus
Draugyste ir pinigu skolinimas-du nesuderinami dalykai. Yra galimybe dabar bankuose gauti paskolas, jei ne jos, tai greitieji kreditai, nu kam kisti savus pinigus? Negi sunku i asarojima atsakyti, kad neturi, kad investavai, kad paskolinai kazkam? Pilna tu "atmazkiu", kada nenukentetu draugyste
Kita vertus, jei jau taip norisi paskolinti pinigu draugei, galima pasirasyti skolos rastelius, jie, kiek zinau, turi juridine galia, galima kreiptis paskui i anstolius. Jei drauge rimta, ji jokiu budu nenores tureti reikalu su antstoliais, tad is kailio nersis, atiduodama pinigus po pirmo prasymo grazinti.

O aš visada maniau ir manysiu, kad tikro draugo neprarasi, paskolinęs pinigų. Kad draugo nereiks raginti gražinti skolą, tą jis jaus pareigą padaryti pats. Prarasti galima tik žmogų, laikytą draugu, kuriam draugystė yra mažiau svarbi, nei kažkokia suma pinigų. Tokiais atvejais pinigai yra tik mažas nuostolis. Reikia pasidžiaugti, kad tokio žmogaus ateityje šalia nebebus ir jis nebegalės pakišti didesnės kiaulės. Aišku, aš draugo sąvoka nesišvaistau ir realybėje tėra viena draugė, išbandyta laiko ir gyvenimo, kuriai tikrai skolinčiau visuomet.

Pinigu galima skolinti tik tokia suma, kokios negaila. Kad jeigu kas -- uzsimirs ir tiek.

Pritariu Liebchen.
kazkaip netikusiai visos puole diskutuot apie draugyste ir subanalino tema iki cosmo lygio plepalu su "draugemis" apie nagu laka.
kas yra draugyste? man tai - sentas dalykas kaip ir santuoka, seima. draugai yra mano seima, visad sakau. aisku, skiriasi isipareigojimo lygiai, bet draugyste tikrai ne trupiniai, nubyreje nuo mano seimos stalo. jei draugyste tik pliurpalai ir laiko primusimas kokiam bendram renginy - tuomet be komentaru. tai pazistamu santykiai.
o draugu santykiai tai gilus santykiai, kuomet ir padedi zmogui, emociskai, finansiskai, nes nepadeti negali.
ir atvirksciai.
o tad pasakymas "nemaisyk draugystes ir pinigu", tai dirbtinas. tai eiliniam pazistamui ir neskolintum taip lengvai, kaip ir zmogui is gatves.
ziuriu, kad kiek bediskutujama SM aie draugyste - tai liudniausia tema.
zmones isvis nesuvokia draugu naudos nes :
a) niekad draugu paty neturejo
isvis nesuvokia draugystes savokos
c) neturi tam poreikio, tik seimai ir darbui


...todel draugyste gaunasi niekine....toks kaip zaislas, priedas.... prie "rimtu gyvenimo dalyku".
isniekinta, kitaip sakant.

Dažniausiai draugystę ,,sureikšmina'', negali be jos, įsikimba į draugą tokie žmonės, kurių gyvenimas pilnas dramų-neištikimybės, nėra darnos šeimoje, gražaus santykio su vyru, vaikais, gimine(sese, broliu), vieniši, išgyvena pastovias nelaimingas meiles ir t.t. Visi kiti labai normaliai į tuos draugus reguoja. Tikrai nekaukia, nerėkia, moka gyventi ir be draugo, nes turi ramybę asmeniniame gyvenime. O išgyvena visai kitą santykį į draugystę. Brandesnį. Kai turi draugą, bet neapkrauni jo savais smulkiais rūpesčiais, kai jis yra kažkur šalia, bet nebūtinai kasdien, nebūtinai pastoviai su juo bendrauji.

Iš tikrųjų taikliai pasakyta.

Nuo savęs pridėčiau, kad man draugai yra tie, su kuriais smagu ir įdomu, linksma ir malonu leisti laiką. Kurie padeda, kai reikia, ir kuriems tu gali padėti, kai jiems tai reikalinga.
Tačiau bent aš niekad neturėjau tokių draugių/draugų, kurie man būtų iki begalybės "kažkas", kurių išduota ir pamiršta verkčiau ir jausčiausi įsiskaudinusi Ir nejaučiu poreikio.

Dvasiniam pilnumui yra šeima - vyras, brolis, sesuo, tėvai. Jie dar nėra išdavę, bet ir tai, negali žinoti, kas nutiks.

O aš galiu pasakyti, kad gyvenimas ne kartą parodė, jog per daug į draugus iš tiesų įsikibti nereikia, kadangi dažnai keliai išsiskiria, nors, rodos, buvo draugystė "forever and ever". Turėjau keletą LABAI artimų draugių, atrodė, kaip pradėjom draugauti vaikystėje taip iki senatvės ir bendrausim, deja... žmonės keičiasi, vieniems šiaip pasidarai neįdomus, kiti nuo staigaus gyvenimo pagerėjimo pvz praturtėjimo, karjeros pasiekimo parodo tikrąjį veidą ir lieki už borto, treti, sukūrę šeimas, atsisijoja, nes dingsta bendri interesai. Būtent dėl to nusprendžiau daugiau nesivelti į "amžinas, gilumines" draugystes, pamačiau, jog keliai greitai gali išsiskirti net, kai to visai nesitiki.

nesutinku.
su tuo nesutiktu ir daugelis specialistu.
kita vertus, poziuri i draugyste parodo ir kultura, ir isisaknije stereotipai.
interpretavimu ivairove atsiradusi is to, kad draugyste nera...privaloma.
ji yra...dovana. vieni patiria ta draugyste, kiti - ne. taip teigia ir C.S Lewis.

taip kaip aimeja apraso draugus, jie nera draugai. tai pazistami, artimesni ar tolimesni. ka reiskia pasakymas "susitikti su draugu reciau"? kai paciam prireikia? kai jau atsikalbeta su vyru, seserim, broliu, o draugas "prisimenamas" kaip paskutinis nelaimelis arba kaip vakareliu draugas? sitoks santykis rodo, kad kitas zmogus teuzima malonaus pazistamo vieta, tik tiek.

dabar del paties poziurio i draugyste. zmogus - sociali butybe, ir turi poreiki giluminiam rysiui. draugu todel ir buna du, trys, keturi - tai normalu zmogaus psichikai, laiko apimties mastams ir energijai. visai nebutina tureti blogo vyro, kad tureti gera drauga/e. kaip tik priesingai: visi specialistai teigia, kad laimingos poros yra atiresnes, linke socializuotis, o kenciancios nuo baisiu meiliu ar despoto vyro kaip tik atsitveria nuo aplinkiniu rato.

o laikinumas yra visur. Ysinkar apie tai rase. bet keicias ne tik draugai. vyrai irgi gali palikt, ir vaikai suauge, o broliai seserys nebutinai siltai bendrauja; kaip tik gali bendrauti labai oficialiai, per giminiu susiburimus tiktai. nera vienodu taisykliu.
kodel liaudyje sakoma: "draugas geresnis uz kraujo broli." su draugu nesieja jokie panaudos santykiai, bendri turtiniai interesai. su giminaiciu apsipyksti, nekenti netgi, bet ziurek....del bendru turtu ar isipareigojimu sukandes dantis turi vis sestis prie vieno stalo.... bjauru....ar slaugyti....

taigi, finale, jei draugu neturinti zmogu palieka ir tas vyras/zmona, kas belieka?
kodel tiek vienisu zmoniu apskritai?
depresijos?
baisiu busenu?
nes zmones apksritai nebemoka megzti santykiu....
bijo buti iskaudinti, todel visur "prilaiko atstumus", turi kaukes...
atrodo, kad tai tarsi apsauga, bet kad ir tokia apsauga neteikia laimes.

Pilnai pritariu Liūdna kad tokia situacija.