Draugės ir draugystė

Ech, pritariu given444. Draugystę irgi visada labai vertinau ir geriausius draugus, kurių niekad nebuvo daug, stengiausi išlaikyti, bet su tokiu požiūriu visada jaučiausi kaip dinozaurė. Nes tos pastangos dažnai taip ir lieka labai vienpusiškos. Nu tiesiog daugumai žmonių to nereikia. Daugelis apie savo draugus šneka taip, kad supranti, jog jiems tai tik kažkoks visiškai nebūtinas, bet kartais patogus priedas kasdienybei šiek tiek paįvairinti.
Iš tiesų ta tikroji draugystė yra, kaip dabar suprantu, itin reta dovana. Kurią toli gražu ne visiems pasiseka patirti.

Pilnai sutinku su Silvernight ir Given666 pasisakymais, kad draugystė - tai tarsi reta dovana kurią reikia branginti. Ir tai nėra kažkoks paviršutiniškas "žaisliukas", reikia išties mokėti rūpintis draugu, ir tas draugas turi norėti to paties, rūpintis tavimi, ir žinoma kartu džiaugtis, bendrauti, leisti laiką. Jei kam įdomu - parašiau į temą "Ieškom draugių", jei kas turite panašių minčių, rašykite man į AŽ.
Ir tai jokiu būdu ne garantas kad susidraugausime, bet juk nuo kažko pradėti reikia. Galbūt viena kita žinutė, vienas kitas susiskambinimas, susitikimas, ir pajusime kad atradome draugę. Ir žinoma, tai patvirtins tik laikas..

Pasakymas reiškia, kad kai tavo gyvenime nėra dramų, tu sugebi ir draugo gyvenimą priimti su sveiku protu, suvokti, kad ir pas jį yra tam tikri gyvenimo tarpsniai, laikotarpiai, kai matysi tai dažniau, tai rečiau, kai pas draugą gali būti ,,ramybės'' periodas, kai suprasi draugo gyvenimo aplinkybes.
Draugus pakeičia kiti draugai, kai susiklosto aplinkybės. Nuo to jie, tie buvę, netampa prastesni. Tiesiog toks gyvenimas. Pav. na gerai, tu turi draugę, nuo vaikystės, paskui bendraujat, nu geriausios draugės ir jinai išvažiuoja į užsienį, visam laukui. Ir pamažu, gretimo buto kaimynė pradeda ,,įsibrauti'' į tavo gyvenimą, kartu vaikai į mokyklą, kartu į šventę, arbatėlė vakare, abi pyragu pasivaišinat, ji pasaugo tavo vaikus, tu jos, ir t.t, natūralu, kad tu su šita bendrausi daugiau, artimiau, nes toks gyvenimas, neskambinsi tai užsienyje, kad va eini šiandien į kirpyklą, o kaimynkai pasakysi, ar nuo to ta išvykusi draugė taps bloga, kad išvažiavo, ar nuspręsi, kad jinai tik pažįstama, ar vis dar laikysi ją geriausia drauge nors reliai matysi ją kartą per 5 m. ir tik laiškais susirašinėsit? O jei tu paskui išsikeltum į kitą miestą/vietą, natūralu, kad atsirastų kita draugė, pagal aplinkybes. Aš noriu pasakyti, kad reikia branginti savo kelyje sutiktus žmones, neskirstant į geriausias drauges, pažįstamas ir t.t. Reikia suprasti draugų poreikius, suvokti pasikeitimus jų gyvenime, neužkraunat ,,draugystės '' naštos.

Aš iš tikrųjų bijau taip kalbančių žmonių. Dažnai po tuo slypi noras tapti to draugo svarbiausia gyvenimo dalimi. Tokie žmonės nesuvokia jokių pasikeitimų kito žmogaus gyvenime (vyro susiradimas ištekėjimas, vaikai, užimtumas, pomėgiai ir t.t.), dažnai įsiskaudina, dėl niekų, dėl paprastų dalykų, dėl to kad tas jo draugas gali turėti ir kitų draugų. Su tokiu draugu šeimos, artimųjų turėti negali. Nes tai jau ne jo planuose. Jis nesuvoks, kad laiką nori leisti su šeima, su vaikais, kad gali kavos nubėgti su kita drauge ir t.t. Aš tokius vadinu prielipomis, filmas toks yra. Ir vienas žmogus toks buvo mano gyvenime, ištvėriau apie 3 m., manau labai daug čia dar, bet aš kantri, tačiau jaučiausi baisiai, nes PRIVALĖJAU, leisti laiką su ja, norėti to pačio, prisitaikyti, negalėjau su niekuo kalbėti jai esant, nes jautėsi pavydas, kad va turiu kitų draugų, privalėjau padėti visur , visose smulkmenose, kurias ji ir pati būtų susitvarkiusi, bet būtinai reikėjo manęs, buvo kontroliuojama kiek dienų jau nepaskambinau, tada pavargau. Aišku, dabar galima išvedžioti, kad jinai nebuvo tikra draugė, bet esmė, kad jinai to NORĖJO, jinai norėjo draugauti, taip kaip dabar rašai tu.

Labai branginu visuose gyvenimo perioduose sutiktus žmones. Vieni būna artimesni, paskui nutolsta, o apsisuka metai ir vėl sugrįžta, kiti ilgą laiką išlieka artimi, ir tą geriausią draugę turiu, ir kitų yra, nekalbu sparnuotom frazėm apie draugystę, apie jos dovaną , nes manau, kad geriausia dovana, tai yra tavo nugyventas gyvenimas, kaip tu jį nugyveni, stengiuosi visiems kiek galiu padėti kai prašo ir neprikiaulinti , todėl kai reikia pagalbos, yra daugybė žmonių , kurie gali padėti, nebūtinai tai turi būti geriausia draugė. Va čia yra visa esmė.

as labiau prisimenu pratarle: tikra drauga bedoje pazinsi.


pritariu. Draugo neprarasi, prarasi nebent benrdo laisvalaikio leidejus, bet ne tikrus draugus.


nereikia vien pagal save sprest.
Mano drauges nuo vaikystes, kai jokiu dramu-neistikimybiu ar santykiu su vyru nebuvo
Be to, kazkaip jusu poziuris kazakoks netikras atrodo tipo, jei seimoj nera darnos, nelaiminga meile ir pan.,tai tada pulsiu vos ne ant peties issiverkt kazkokiai moteriai, issikalbesiu ir nuo tada ji taps mano drauge Nu, sorry, bet eiliniam pazistamam savo dramu-neistikimybiu ar kitu bedu tai as nepasakosiu. Apie mano problemas gali suzinoti tik kai kurie zmones ir tai ne viska. Yra ko nepasakociau mamai, yra ko nesakyciau vienai, o ko kitai draugei.

Tu nesupratai Kai gyvenimas pilnas dramų-ATSIRANDA POREIKIS IŠSIVERKTI. Ir kai neturi vyro, vaikų (pav. paaugusių) , artimo ryšio su su sese/broliu, tada reikia tos draugės.
Pav. mano gyvenimas yra ramus, su šeima gerai, su vaikais gerai, su darbu gerai, finansų užtenka, ir jei man kažkas atsitiktų, pirmiausia skambinčiau vyrui,jei jis negali, tada vaikai, jei jie negali, tada sesuo ir jos šeima ir tik kokioj ketvirtoj vietoj skambinčiau draugei pagalbos, tiesiog taip gyvenimiškai susidėliotų. Nuo to jinai netaptų , nei geresnė , nei blogesnė, kad padėjo kažkas kitas. Tačiau jei pav. santykiai su vyru blogi arba jo iš vis nėra, su artimaisiais iš vis nepalaikau ryšių arba susipykus, aišku, kad skambinsiu draugei. Man jos reikės.

o as manau, kad drauges reikalingos ne vien, kai issiverk ar issikalbet nori. Kartais tiesiog kai kurios temos vyrams neidomios ar nieko apie tai neismano, o su drauge galima praktiskai visad rast bendra kalba. O jei man kokia drauge skambintu, tik kai jai beda, tai tokia ji ir drauge

kaip miela....
vadinasi dar tokie santykiai nemirsta....
kitas zmogus, draugas - nebus vien kaip parako nuleidimas kokiam vakareliui, ar trupiniu rankiotojas....

draugyste ir tokie santykiai yra DOVANA.
nepatiri, ir nepatiri.
ir taskas.
nesusiradai sielos, nesusiradai. tuomet kas belieka? kolegiski pletkai, pasnekesiai apie nieka - nors ir tai geriau negu nieko. (dar sitas forumas ).
Papildyta:

sutinku su tuo.

bet anam poste kazkaip kitaip sudeliojai akcentus.
nuskambejo tarsi draugyste - tai ligoniu reikalas.
isniekinai pati zodi.

Aš turiu tokią draugę ir patiriu tokią besąlygišką draugystę kasdien..tai neapsakomas džiaugsmas Bet ne viskas ir visada bijūnais kvepėjo..
Sutikau studijų metais ir labai keistai mūsų draugystė užsimezgė. Sėdėjom "vienam suole", kasdien matėmės, bet ėmėm susirašinėti Tikrais laiškais. Laiškai buvo ilgi, 4-5 smulkiai prikeverzoti lapai ir kas kelias dienas jais keitėmės. Sukūrėm šeimas (beje, jos panašios dydžiu - draugė mane vienu vaikeliu aplenkė,et ), baigėm mokslus, dirbam vienoj srityje ir mylim viena kitą. Ji gyvena ir manimi, aš gyvenu ir ja Mūsų miestus skiria tik valanda kelio, bet jau dvidešimt metų mes vis dar susirašinėjam tikrais laiškais, kartais susitinkam, kartais susiskambinam ar labai trumpai brūkštelim el.žinutę, SMS.
Dėl draugės padaryčiau labai daug, tad tik pinigų paskolinimas (ir net jų negrąžinimas), manau, neįtakotų mūsų bendravimo..Ir aš žinau, kad draugė dėl manęs padarytų irgi labai daug. Jau gyvenimas mus visaip išbandė..ir džiaugsme, ir varge.
Ji yra pasiūliusi pasiaukoti dėl manęs taip, kad toli gražu ne kiekvienas žmogus tiek dėl mano laimės galėtų padaryt..

Mokyklinės, vaikystės draugystės nublanko.

Ir labai gerai pamenu vieno žmogaus, mano draugo žodžius apie tikrą draugystę (pacituosiu, deja, nepažodžiui), "kai po penkiolikos metų nesimatymo, atidaręs duris ir pamatęs draugą, neklausi nei kur jis buvo, nei ką veikė, neklausinėji ir nekaltini, kad buvo dingęs...tiesiog nieko nesąkęs nueini į virtuvę, padaryti jo mėgstamiausios arbatos..taip, lyg būtumėt išsiskyrę tik vakar"
Ir net tokių draugų aš turiu. Kurių jau nemačiau, pvz. vienuolika metų ir net negirdėjau...Bet jei tie žmonės, vienądien man paskambintų į duris, aš nieko neklausinėdama eičiau virt jų mėgstamos arbatos

Sakyčiau, pasisekė. Kadangi nusvilau, tai vartoju tokį posakį: "Dieve, apsaugok mane nuo draugų, nuo priešų apsisaugosiu pati".

Pasisekė, tikrai. Nėsyk nesu nei nusvilusi, nei nusivylusi..
Nežinau kaip su priešais (bent aš jų neturiu, o jei kas mane laiko prieše, tai jau didelė problema kažkam ), bet tikrai yra ne vienas žmogus, daugiau nei pažįstamas..vien pvz. visi ex'ai Ir bendraujam, ir būna susitinkam, ir likom draugais (išbandyta ).
Yra visai nemažai žmonių, kuriais galiu pasitikėti ir sakyti "draugas". Bet aš aišku, iš tų visų draugų yra ir patys pačiausi

Pilnai pritariu Terroristei, ypač dėl Aimėjos posto.