Aš turiu tokią draugę ir patiriu tokią besąlygišką draugystę kasdien..tai neapsakomas džiaugsmas

Bet ne viskas ir visada bijūnais kvepėjo..
Sutikau studijų metais ir labai keistai mūsų draugystė užsimezgė. Sėdėjom "vienam suole", kasdien matėmės, bet ėmėm susirašinėti

Tikrais laiškais. Laiškai buvo ilgi, 4-5 smulkiai prikeverzoti lapai ir kas kelias dienas jais keitėmės. Sukūrėm šeimas (beje, jos panašios dydžiu - draugė mane vienu vaikeliu aplenkė,et

), baigėm mokslus, dirbam vienoj srityje ir mylim viena kitą. Ji gyvena ir manimi, aš gyvenu ir ja

Mūsų miestus skiria tik valanda kelio, bet jau dvidešimt metų mes vis dar susirašinėjam tikrais laiškais, kartais susitinkam, kartais susiskambinam ar labai trumpai brūkštelim el.žinutę, SMS.
Dėl draugės padaryčiau labai daug, tad tik pinigų paskolinimas (ir net jų negrąžinimas), manau, neįtakotų mūsų bendravimo..Ir aš žinau, kad draugė dėl manęs padarytų irgi labai daug. Jau gyvenimas mus visaip išbandė..ir džiaugsme, ir varge.
Ji yra pasiūliusi pasiaukoti dėl manęs taip, kad toli gražu ne kiekvienas žmogus tiek dėl mano laimės galėtų padaryt..
Mokyklinės, vaikystės draugystės nublanko.
Ir labai gerai pamenu vieno žmogaus, mano draugo žodžius apie tikrą draugystę (pacituosiu, deja, nepažodžiui), "kai po penkiolikos metų nesimatymo, atidaręs duris ir pamatęs draugą, neklausi nei kur jis buvo, nei ką veikė, neklausinėji ir nekaltini, kad buvo dingęs...tiesiog nieko nesąkęs nueini į virtuvę, padaryti jo mėgstamiausios arbatos..taip, lyg būtumėt išsiskyrę tik vakar"
Ir net tokių draugų aš turiu. Kurių jau nemačiau, pvz. vienuolika metų ir net negirdėjau...Bet jei tie žmonės, vienądien man paskambintų į duris, aš nieko neklausinėdama eičiau virt jų mėgstamos arbatos