Įdomi situacija. Jei atitinka krikštatėvui keliamus reikalavimus (krikštytas, Komunija, Sutvirtinimas, negyvena nuodėmėje, pvz. "susimetęs"), pagal "raidę" gal ir gali (nors dėl to irgi esu linkusi abejoti). Bet mano akimis tik pagal ją, nes šiaip, tegu Bažnyčia derama santuokos krikščioniui forma ir laiko tik sakramentinę, vis tik ji nesidžiaugia suirusia civiline santuoka. Ir mano akimis būtų didžiausias absurdas, jei skyrybos (tegu ir iš civilinio ryšio) žmogų padarytų labiau tinkamu krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu (nes gyvenantis civilinėje santuokoje krikštatėviu būti pagal visas taisykles negali). A la "mesk žmoną, nes vedei tik CMB ir galėsi būt krikštaėviu". Paprastai siūloma tai pataisyti, o ne ardyti. Na nebent žmogus išiskyrė, įtikėjo ir bando kažkaip rimčiau krikščioniškai savo gyvenimą tvarkytis. Per mažai žinoma situacija, kad būtų galima apie ją vienareikšmiškai atsakyti.
Paklauskite parapijos, kurioje planuojate krikštyti, kunigo.
Taip pat galima užduoti klausimą internetu.O šiaip forume yra visa temų grupė, skirta
Krikštynoms, yra kelios temos ir apie krikštatėvius. Nors kartais ten, kad rast ką tikro nemažai temos perverst reikia.

Vis tik daugeliu atveju esminis klausimas yra patiems tėvams - kodėl savo vaiką noriu padaryti krikščionimi. Nes vėliau būna "gražu" stebėti, kai tie patys prie altoriaus pasižadėję vaiką krikščioniškai auklėti, "prisimena", kad "mes nepraktikuojantys ir nereikia mums čia jokių krikščionybių". O kas per Krikštą pažadėta - ai šiaip, nieko nereiškia, "iš tradicijos". Čia ne jums asmeniškai. Čia bendrai... apie suaugusių žmonių duodamų pažadų ne/sąmoningumą.