Jodi Picoult "Vienišas vilkas". Paskutiniu metu iš knygų vis gaunu ne tai, ko tikiuosi. Net keista. Šioje pagrindinė tema buvo eutanazija. Labai gerai prisimenu kaip mokykloje ir universitete vis reikėdavo rašyti šia tema ir kildavo visokių minčių, galvodavai apie argumentus už ir prieš. Prieš skaitydama šią knygą galvojau, kad labai įsijausiu būtent į šią temą, į žmonių, kuriems reikia priimti tokį rimtą sprendimą, išgyvenimus, nagrinėsiu kodėl vienas siekia nutraukti gyvybę, kuri ir taip palaikoma tik aparatų, kitas stengiasi tą gyvybę išsaugoti su viltim, kad žmogus pabus. Ir savo nuostabai nepajutau nieko, neįsijaučiau visai į tuos jausmus, į tą situaciją, nė lašelio nesusimąsčiau apie tokio sprendimo svarbą ir svorį kito žmogaus dūšioj. Visos mintys ir visas susidomėjimas buvo nukreiptas tik į vilkus. Skaičiau ir laukiau kada vėl galėsiu mėgautis vilgų gaujos gyvenimo, taisyklių aprašymu, apie žmogaus bandymą pritapti toje gaujoje. Labai ryškiai mačiau mintyse vaizdą kaip žmogus guli ant nugaros, atidengdamas savo pilvą ir gerklę, pažeidžiamiausias vietas gyvūnų pasaulyje, tuo parodydamas, kad yra nepavojingas ir nekelia jokios grėsmės, o vilkas apžiojęs to žmogaus kaklą, vis giliau leisdamas dantis, rodo, kad turi galimybę jį nužudyti, bet to nedarys, nes pasitiki tuo žmogum ir atleidęs savo nasrus tiesiog nubidzena šalin. Myliu gyvūnus, žaviuosi vilkais, nepaisant to, kad jie plėšrūnai. Gyvūnai žiaurūs tik tada, kada reikia ginti teritoriją, šeimą ar medžioti maistą, kad išgyventų, visais kitais atžvilgiais jie ištikimi ir pasišventę savo gaujai - šeimai. Su žmonėmis viskas sukta, apgaulinga, daug nedasakytų dalykų, daug apsimetinėjimo ir žiaurumo, kenkimo tiesiog iš idėjos, pavydo ar dar kažkokios kvailos priežasties. Galbūt keistai ir žiauriai nuskambės, bet gyvūnus visada būtent dėl to ir mylėjau labiau nei žmones. Gyvūnais gali pasitikėti, jų ištikimybė ir meilė yra besąlygiška, rūpinimasis vienas kitu tikras. Ir knygos negalėjau paleisti iš rankų būtent tik dėl šios potemės - vilkų. Tai turbūt tik už tai ir dedu jai pliusą. Nors, patys šeimos santykiai, nuoskaudos, paslaptys, sugriovusios jų gyvenimą, taip pat kažkiek kabino ir domino, beeet ne tiek kiek vilkai
