Stejjse, IS tikrai nėra mirtina liga. Mano pažįstamų rate yra žmogus, sergantis IS. Prisimenu kaip ta liga prasidėjo, progresavo. Kol įveikdavo du laiptelius, būdavo šlapias nuo prakaito. Buvo laikas, kai gulėjo slaugoj su sauskelnėmis ir lyg niekas nieko gero nebesitikėjo. Bet stebuklas įvyko. Kai kaimynas pamatė vaikštantį, pradėjo žegnotis. Dabar kuo puikiausiai savimi pasirūpina. Bet niekada nei iš jo, nei iš jo žmonos neišgirdau nieko negatyvaus. Niekada nekeikė likimo, niekada nebėdavojo. Netgi jautėsi kažkoks nuolankumas, susitaikymas su liga.
Stejjse, jums tikrai ne IS. Viskas jūsų galvoje. Nustokite psichuoti. Koncentruokitės į veiklą. Jeigu kepate kotletus, tai visos mintys nukreiptos į kotletus. Nežinau ar turite vaikų. Jeigu turite, prisiverskite kartu išeiti į lauką ir mintis kreipkite tik žaidimui ir bendravimui su vaiku. Kokia veikla beužsiimtumet, visada ir mintis maksimaliai nukreipkite į tai. Nenorite nieko daryti, ištraukite save kaip Miunhauzenas už pakarpos. Būtinai turėkite veiklos. Bet ta veikla turi būti ne sėdėjimas prie kompo ir ligų simptomų ieškojimas. Į veikite baimę išvažiuoti toliau nuo namų. Ne dykuma, ne kosmosas, pagalbos sulauksite, jei ir nesusidorosite su savo baime. Dirbkite su savimi. Keiskite mintis. Atėjo mintis apie blogus pojūčius, eikite šveisti vonios. Gal net nubauskite save už blogas mintis.
Anything that costs you your peace is too expensive.