QUOTE(Gemma @ 2014 09 16, 10:26)
tai gal pavardink? nes nuo to, kad penkiskart tą patį sakinį parašysi įtikinamiau nenuskambės.
mano akimis, Maslow labai tiksliai viską "sudėliojo į stalčiukus" ir jo poreikių hierarchija ganėtinai aiški.
o potraukis vienai ar kitai lyčiai toli gražu nėra reguliuojamas vien laisva valia. tai nepalyginama, pvz. su valia valgyti sveiką/nesveiką maistą. tai nėra mintis, ar įsikalbėjimas, ar juo labiau liga, kurią galima išgyvendinti valios pastangomis. ir išrauti ar nukirsti šaknis tikrai nepavyks. aišku, galima sau meluoti, bet kas iš to?
neįsivaizduoju žmogaus, kuris valios pastangomis nusprendžia, pvz. ką jam mylėti, kas jį traukia...
Tavo akimis, gera pastaba
Turiu omeny, kad visų tų, kuriems Maslow požiūris atrodo teisingas, tų daug. Kaip ir tų, kurie kritikuoja šį požiūrį.
Ar čia savivertės klausimas, kad žmonės linksta sau asmeniškai prisitaikyt sąvokas, žodžius?
Yra siela ir yra sieliūkštė, tarkim, jei galėtume įvertinti sielos svorį
Šitas vaizdingas žodis ne mano sugalvotas, ir juo labiau nereiškia, kad manoji tai siela, o galbūt kaip tik mano sveria 1 gramą
Be to, šitas žodis buvo ištartas ne dvasininko, o psichiatro.
Sakydama, kad valia gali viską, turėjau omeny, kad žmogus gali pasirinkti, o ne pakeisti esamą situaciją - akių spalvą, lytį, ligos atsikratyti.
Ir aš kalbėdama apie valią visai neturėjau galvoje homoseksualismo, kalbėjau apie potraukius apskritai.
Jei kam tikrai įdomu, cituoju bičiulio filosofo mintis apie valią, Maslow piramidę, religiją, tikėjimą.
"Valia yra protingos būtybės galia rinktis. Būtybė tada naudoja galią laisvai rinktis, kai pasirinkimas yra suvokiamas (pvz. jei žmogus nualpsta tai jis to nesirenka, o jei geria vandenį užuot gėręs kavą, jis tai pasirinko). Renkamasi yra iš mąstynių, t.y. to, ką mąsto protas. Todėl mūsų pasirinkimai priklauso nuo dviejų dalykų: mūsų proto ugdymo ir tuo, kas prieš mus išstatyta (lot. obiectum), kitaip tariant, kokiomis aplinkybėmis renkamės. Mes negalime pasirinkti situacijų, pateikčių, tačiau nuo mūsų proto priklauso, kaip suvokiame situaciją ir kaip suvokiame pasirinkimus. Tai, ką stoikai vadino "pirmaisiais sielos judesiais", o krikščionių asketai - [pirmais] sumanymais/mintimis, kurie kyla, yra tiesiog, tam tikra prasme, sąlygų, kuriomis renkamės, visumos dalis. Pavyzdžiui, žmogui kyla mintis apie seksą/sumanymas užsiimti seksu, bet jis seks šita mintimi ar ne, priklauso nuo jo valios. Tuo jis skiriasi nuo gyvūnų, nes gyvūnai turi instinktus, tam tikrose situacijose gyvūnai elgiasi pagal fiksuotą modelį, o žmogus "išankstinių programų" neturi. Tikrieji žmogaus fiziologiniai poreikiai yra labai maži. Norai yra begaliniai. Ir daugiau juos tenkinant, daugiau jų atsiranda.
kas liečia Maslow piramidę, tai seksas yra pagrindinis jos kritikos objektas, nes daug mokslininkų nesutinka su tokios reikšmės suteikimu seksui
dabartiniai Maslow sekėjai yra įsitikinę, kad nėra griežtos poreikių subordinacijos
kad rašytojas gali nepavalgyt, neturėt gerų rūbų, gero būsto, sekso, bet rašyt geras knygas, nes tai bus jo saviaktualizacija
juk pirmoje vietoje ten ne seksas ir ne maistas, o saviaktualizacija. Tai - visos piramidės tikslas
todėl yra teigiama, kad gali būti peršokti tam tikri laipteliai ir pan
kitas dalykas, reikia atsižvelgti, kaip Maslow kūrė piramidę, o kūrė apklausdamas 100 "sėkmingų" žmonių, daugelis - Vakarų kultūros atstovai, ir iš tų apklausų išvadas darydamas - jis nedarė didelių "eilinių" žmonių ar kitų kultūrų tyrimų ir panašiai, o jos duoda kitus rezultatus
na pabandysiu nustot čia samprotaut ir parašyt trumpai ir paprastai. Jei man kažkam kyla noras, tai nereiškia, kad tai mano "prigimtis", kuria turiu sekti. Jei kaskart, kai noriu saldumynų, juos valgyčiau, tai tokiu atveju greitai sveikatą susigadinčiau. Daugelis norų nėra nei prigimtiniai, nei protingi, nei sektini. O psichoanalizės dėstytojas kartą yra pasakęs per paskaitą, kad jei visi vyrai auditorijoje sektų kas tik šauna į galvą, tai visi susimuštų, o tie, kas nugalėtų, imtų prievartauti moteris visuomeninėje gyvenančiam žmogui natūralu, kad jis eina gatve, pamato seksualiai patrauklų žmogų, bet nepuola kaip gyvūnas, o tą norą, laikydamas neprotingu, tramdo kol jis visai nedingsta
žmogus laisvai visą gyvenimą gali be sekso gyventi, jei jis turi veiklų, kurios jam yra prasmingesnės, teikia didesnį malonumą
pats Maslow knygoje "Religions, values and peak experiences" aprašinėja "aukščiausiasias patirtis" (peak experiences) kuriuos motyvuoja žmogų siekti savo tikslų ir t.t... Vieną gali motyvuoti mylimas sutuoktinis ir puikus seksas, per kurį žmogus gali pasiekti peak experience, t.y. pajusti absoliučios savirealizacijos jausmą, kitam tokios patirtys kils tik skaitant religinius tekstus, Šventąjį Raštą, o seksas jam tokio efekto neturės
čia elementarus pavyzdys yra šv. Augustinas, kuris tiek per kekšes ėjo, tiek draugę turėjo ir tai tame jokios prasmės nerado, o kai atsivertė į krikščionybę tai jis pasijuto save realizuojantis religiniame gyvenime ir pradėjo gyventi vienuolišką gyvenimą, tapo vyskupu
čia gal kažkam naivu ir keista skambės, bet būtent, iš krikščioniškos perspektyvos tai turime Giesmių giesmės knygą, kur per sužadėtinių metaforą aprašomas susijungimas su Dievu, žmogaus santykis su Dievu. Tą santykį galima pasiekti per maldą, sakramentus, per Šventojo Rašto skaitymą (Lectio Divina ir pan) ir žmogus pasijaučia vienovėj su Dievu ir su viskuo, kas egzistuoja. O yra religijotyroje puikiai žinoma, kad panašus efektas gali būti pasiektas tarp pačių sutuoktinių, jei yra tvirtas meilės santykis, tvirta bendrystė, atsidavimas, tada orgazmo metu sutuoktiniai gali pasiekti "visiškos vienovės" jausmą, lyg abu būtų vienas. Ne veltui Giesmių giesmės knygoje būtent šita metafora yra pasirenkama. Tai, ką norėjau pasakyti, kad gyvenimą motyvuojančių "peak experiences" gali būti įvairiausiuose kontekstuose, žinoma, krikščionims aukščiausias motyvatorius yra santykis su Dievu, bet yra dar vocatio, pašaukimo samprata, kad vykdydami Dievo valią randame kažkokį užsiėmimą, vietą pasaulyje, kuris mus irgi motyvuoja, nes per jį randame santykį su Dievu.
Čia aš šitai parašiau todėl, kad noriu parodyti, jog sekso irgi nereikia sumenkinti - santuokinis gyvenimas,kurio dalis - seksualinis, gali būti labai išpildantis žmogų dalykas. Bet gali būti ir atvirkščiai, kad žmogui tai neteiks jokio malonumo. Aišku, santuoka santuokai nelygi, nes jei sutuoktiniai vienas kitame myli tik "kūną ir kraują", tada apie jokias išpildančias patirtis kalbėti neverta
sutuoktinių meilė tarpusavyje taip pat gali skaisti ir neskaisti, t.y. skaisti ji tada, kai yra ne tik seksualinis santykis, bet ir asmenų bendrystė, o neskaisti kai nėra jokios asmenų bendrystės, o tik kūniškas santykis (taip moko Origenas ir šv. Grigalius Nazianzietis)
paskutinis dalykas, kurį fragmentiškai paminėsiu, jog, aišku, žmogaus valios nereikia suabsoliutinti. Yra žinoma, jog kai kurie dalykai vien žmogui nėra galimi, nes blogį besirenkantis žmogus teršia savo prigimtį ir "silpnina" savo valią. Pavyzdys - žmogaus sąžinė. Kuo žmogus dažniau prieš ją elgiasi, tuo ji "tylesnė" darosi, bet niekada iki galo neužgęsta. Taip yra su valia, jei žmogus renkasi blogį, tai jo galimybė rinktis gėrį po truputį mažėja, bet niekada iki galo nedingsta. Krikščionys tiki, jog dėl prigimtinės nuodėmės naujagimis neturi visiškai visų galių rinktis vien gėrį, bet ir nėra taip, kad visai neturėtų galios gėrio rinktis. Trumpinant mintį, yra dalykai, kuriuos žmogus gali pasiekti savo jėgomis, yra dalykų, kurių žmogus savo jėgomis pasiekti negali, kuriems reikia Dievo pagalbos".
Tikrai, nežinai nei dienos, nei valandos... 
Ta meilė prasidėjo gal nuo "Betsabėjos", o "Dorė Bibliją" skaičiau jau tris kartus. 
Ir dėl "L pagal D.P.", ir iš profesinių paskatų. 
Tiesa, knyga nėra labai įdomi, vietomis net neįdomi, bet kas keli puslapiai tai koks pamąstymas, tai koks susitikimas ar pokalbis su Markesu, McEwan, literatūros leidyklų, premijų skyrimo užkulisiai. Labai laiku atėjo ši knyga.
Tiesiog norėjosi autoriaus paklausti jo paties žodžiais iš kitos knygos: ,,Ar žinai, ką parašei??? Chrestomatinį dalyką parašei". Iš tiesų, knyga autobiografinė, pasakojanti apie rašytojo kelią į literatūrą, net nepasakyčiau, ar nuosekliai meniška, bet ta paskutinė novelė tiesiog trenkė į paširdžius. Rašytojo gyvenimo prasmingumo įrodymas. 
Kažkaip labai laiku ir vietoj man pakliuvo ši pagavi knyga. Ypač užkabino kritišku požiūriu į religiją. Ko gero, vienas geriausių skaitinių šiais metais. 
