Myliu savo vyrą, bet jis paliko mane

Vyras gali negaleti paimti vaiku, juk jam taip sunku.
O jei buvo bendras susitarimas, kad zmona yra namu seimininke tai jis ir toliau islieka - priteisiami alimentai zmonai, nes ji dare namu seimininkes karjera (beje, zodis "karjera" nereiskia uzimamau pareigu didejima, o visus darbus, kuriuos tu darei) ir toliau ja gali uzsiimti, vyras jai mokejo uz tai (bendru susitarimu) ir toliau laikantis to pacio susitarimo turetu moketi, kol ji nepakeis savo profesijos ar seimynines padeties. O cia tik posovietinese salyse yra isitikinimas, kad moteris turi dirbti, gaminti valgyti, graziai atrodyti, sokineti aplink vyra ir t.t. ir dar dekoti vyrui, kad jos nepalieka.

oi, matau verda cia diskusijos kaip reikiant
Parasysiu savo versija:
1. Nedirbau, nes vyras tuo metu dare karjera, pradedinejo versla nauja ir sededavo darbe diena nakti, tai mano pasirinkimas buvo toks del to, kad baigciau mokslus, kad vaikas nors viena teva matytu namuose. Del to net nesigailiu, kad savo meile, laika, karjera atidaviau vaikui ir namams. Nors kad ir dabar kai kurios mane meto akmenimis, ko pati norejo, ta ir gavo. gyvenime as negalvojau jog motinyste mane taip itrauks ir visada galvojau, kad po gimdymo, po kokiu 2 men begsiu i darba. Bet deja tas mazas angelelis mane nusodino ir as negalejau nuo atsiplesti. Beje kai as buvau pokalbyje del darbo lygiai taip pat ir pasakiau, kad buvo laikas dirbti, buvo laikas mokytis ir vaikams atsiduoti, tai buvo tokie mano gyvenimo etapai, kuriuos taip pragyvenau ir tikrai buciau nekeitusi karjeros del vaiko ir nesigailiu del to. nezinau ka apie mane pagalvojo, bet as buvau atvira.
2. Myliu savo vyra be proto ir nieko labiau nenoriu, kaip tik ji susigrazinti ir tai tikrai ne del patogaus gyvenimo, kaip irgi kazkuri rasete.
3. Kokia bebuciau stipri, bet as paluzau ir prikreciau kvailysciu. Juk kiekvienas zmogus gyvenime prikrecia tokiu dalyku, del kuriu gailisi, bet deja jau nieko negali pakeisti. Siandien, beje, prikreciau irgi, papasakosiu veliau.
4. Galit sakyt taip jaio ir reikia, pati kalta, bet man vienodai, galiu pasakyt tik viena, jog gyvenime buvau visada atviras zmogus ir niekada nemokejau meluoti. Tai ir buvo mano didziausia blogybe-per daug atvira sirdim ziurejau i gyvenima. Mastydavau, kad kokia tu esi taip ir su tavim elgsis. Taigi visada visus taikydavau, visada visiems padedavau, organizuodavau visokias labdarines veiklas ir t.t, bet gyvenimas man teske antausi. Ka gi ir tai isgyvensiu ir neprapulsiu.
5. Labai lengva mane smerkti del mano elgesio ir diskutuoti apie tai koks vyras vargsas ir kaip as ji nuskriaudziau. bet nieko siaip sau nebuna, kiekvienas veiksmas turi veiksma ir atoveiksmi.
6. Siandien tiek praverkaiu, kad turbut jau viso gyvenimo asaras isverkiau ir daugiau jau nebeturiu jegu niekam, nes tikrai pavargau jau nuo visko.
Zdz, pulkit ir draskykit mane galutinai i gabalus

na ir paverk, gal nors kiek palengves vakar buvau su vyru susipykusi, nieko rimta, bet irgi verkiau kol susitaikem, bet neisivaizduoju kaip tavo vietoj reiktu viska pergyvent , buk stipri, vistiek viskas vienaip ar kitaip issispres

ojetau, tiek daug buvau prirasiusi ir viskas dingo. Na, jei netingesiu ryt tai papasakosiu is ryto viska, ne dabar jau tingiu viska is naujo pasakot. Norejau papasakoti sekancius ivykiu ir paaiskint, kodel blioviau visa diena

aisku asaros nepades,bet gyvenk del vaiku ,jei jis sugalvos gryst tada jau manau bus per velu,ir tau vaikams......Nors suprantu kad ji priimtum bet kada,bet jausmai tie patys nebus niekada.................

o kodėl visada sakai kvailysčių ir būtinai prisikrėtei,kodėl pulkit?Kam to reikia?????

tokia ir buvo mintis kad galejo dingti, maciau rasei, rasei, o tada ir uzstrigo , na jei turesi upo, parasyk kaip ten pas tave

suprantu kaip sunku ant sirdies kai viduje painiojasi tokie priestaringi jausmai kaip meile, pyktis, nusivylimas, kalte, nerimas, nezinomybe ir tt

O as avariniu atveju paimciau vaikus. Su mielu noru. Pradzia sunki bet su vaikais. Galima ir dirbti ir vaikus auginti ir i vyriskus zaidimus pazaisti. Tik reikia gerai pagalvoti ir truputi paplanoti.

tai avariniu.Bet vat tėvo pareiga savo vaikais rūpintis ir be avarijų.O mamos apie paplanavimus ir pagalvojimus niekas ir neklausia,okia tavo moterie dalia,tau jokių avarijų,tu visada turi,gali,privalai.Ar ne?

Galiu ir be avariniu. Galiu paduoti i teisma ir nupirkti teismo sprendima. Bet tikslas ne tas. Tai kaip mano zmona jausis tokiu atveju? Ji irgi mili vaikus be galo. Kaip as givensiu toliau? Tai nesamone.
Galu galia tiems patiems vaikams geriau jeigu tevai givena atskirai, jeigu: Namose smurtas, pikciai pastovus, nera normalios atmosferos gyventi grazei ir t.t.. Vaikai gi is musu visko mokosi. Tai klausimas ar gerai kad vaikai ismoks piktis, musti moteri arba lieka rizika kad je kazkada tai irgi issiskirs? Be to vaikai zinos kaip neturi buti.

nu tai aišku,kad be vaikų vyrui geriau,kas to nežino ir anokia čia naujiena.O apie smurtą,nu tai jei konkrečiai šiuo atveju tai vaikai pas tą mušeiką ir liko ,žodžiu bandei kažką tokio susukti sakyčiau gana įdomaus,gal net galėtų skambėti maždaug taip,o kam gi vesti moterį,savo vaikų motiną gal aš ją mušt kada pradėsiu,tai imuosi prevensijos iš kart,o ir vaikam daug naudingiau bus ,jei gyvensim atskirai,gal ir išlaikyt nereiks,nu jei kokia avarija,tai pažaisiu vyriškus žaidimus,tėviškų gal tegu nesitiki, jau nebekalbant apie auklėjimą,o kam ?dar smurtauti pamokysiu,nu ir visas toks baltas ir pūkuotas esu,tai beliko dabar man laukti,kad moteris atšliaužtų manęs atsiprašyti už tai,kad ji turėjo kažkokių vilčių kad aš ją mylėsiu ir su ja gyvensiu ir vaikus auginsiu,jei tinkamai atsiprašys suorganizuosiu dar vieną vaiką.

O, aš galiu pasakyti tik tiek,kad mes šeimos modelį perimam iš vaikystės .Dažniausiai smurtauja tie, kurie matė smurtaujantį tėvą,arba skiriasi tie, kurie vaikystėje patyrė tėvų skyrybas.Kaip bebūtų gaila, bet jie nematė šeimos vertybių,jie atkartoja visa tai savo šeimoje