Aš lieku, o tu išeini. Na ir kas? Eik. Šį kart paleidžiu. Su visam. Paleisiu tave lyg dulkęs iš purvinų delnų. Nes aš jau nebe ta, ir tu jau kitoks. Nes viskas jau kitaip. Nes mes nebe vaikai. Nes tu leidi sau daugiau nei iš tikro galima. Nes tu nemoki konroliuot savęs. Nesupranti ką kalbi ar ką darai. Nes niekada nesupratai mano vertės. Niekada nematei ką šalia laikai. Ir tu gailiesies. Dėje. Bet bus jau per vėlu. /iš ineto/
Ar pameni tą dieną, kai pasiskolinau tavo naujutėlaitį automobilį ir jį visą aptaškiau purvais? Maniau, kad mane užmuši, bet to nepadarei... O ar pameni, kai nusitempiau tave į papludimi, nors sakei, kad lis, ir tikrai eme pliaupti kaip is kibiro? Laukiau, kol sušuksi: "Sakiau, kad taip bus!" Bet to nepadarei... Atsimeni, kai vieną vakarą koketavau su visais is eiles, kad sukelčiau tavo pavydą, ir man tai pavyko? Maniau, kad mane paliksi, bet to nepadarei... Pameni, kai išverčiau braskių tortą ant tavo automobilio sedynės? Maniau, kad mane primuši, bet to nepadarei... O dar atsimeni, kai kviesdama tave į vakarėlį pamiršau įspėti, jog ten visi vilkės kostiumais, o tu atėjai muvėdamas džinsus? Maniau, kad išvadinsi mane kvaiša, bet to nepadarei... Taip, yra daug dalykų, kurių nepadarei. Buvai kantrus su manim, mylėjai ir gynei. Buvo daug dalykų, už kuriuos norėjau atsiprašyti, kai tu grįši is Vietnamo karo... Bet tu negrįžai...