QUOTE(virga @ 2014 10 01, 11:18)
Va, tokios taisykles pas mus.
Teisingos taisyklės. Ir mano požiūris toks pats: šuniukas - ne žaislas vaikams. Tačiau pati turiu mažamečių vaikų ir mažą jorkiuką.
Pamenu jūsų pavyzdį oro uoste. Tik perskaičiusi jį, savo vyrui papasakojau, kaip man priimtiną, kad stengtųsi to paties laikytis, kai veda šuniuką pasivaikščioti. Dėl tos priežasties stengiuosi lauke vengti vaikų; vengiu ir suaugusių - kad ir koks mielas kitiems yra šuniukas, yra žmonių, kurie nepakenčia gyvūnų (saugau jų privatumą ir nelendu į svetimo žmogaus komforto zoną). Mano vaikai nuo pirmos šuniuko įsigijimo dienos (net gi dar anksčiau, nes namie turime ir katę) yra mokomi, kad gyvūnas - ne žaislas; nešioti jo negalima, šiuo metu ir bėgioti namie negalima, kad neprimintų šuniuko. Žaisti su gyvūnu galima tik tuomet, kai jis to nori. Vedžioti šuns vaikams neleidžiu, nes: 1. skauda širdį kai pamatau, kad šuniuką timpčioja; 2. dažniausiai šuo išvedamas į lauką atlikti gamtinius reikalus - to jis nepadarys vedžiojamas vaikų, kurie paėmę pavadėlį jaučiasi visaverčiais savininkais ir reguliuoja šunį.
Šuo ir vaikas nesuderinami? Abejoju... Tačiau, kad ir kokios būtų taisyklės, kad ir koks būtų požiūris, nuo nelaimingo atsitikimo nė vienas nesame apsaugoti... Pasirodo, net ir ruošiant pietus, galima apsideginti 90 proc. kūno (gal ir nevykęs, bet tai tik pvz. apie nelaimingus atsitikimus, tyčia nesusijęs su šunimis, nes tai retoriška tema).