Adaptacija darželyje-3

Siais metai isleidau vyresnele i darzeli, 3 metu, pritapo gerai, ne kart neverke kai palikau, kartais ryte papraso kad pabuciau bet nepabunu, atsisveikinam ir iseinu. Pora kart aukletojos sake jau dienos eigoj verke, bet pakalbejau su ja pasake liudna buna, tai patariau su kuo nors apsikabint jei bus liudna, turbut padejo, daugiau nesake kad verktu. Kai suzinojom kad gali lankyt darzeli iskart ruosiau psichologiskai, kad bus daug vaiku, daug veiklos, mokinsis visokiu idomiu dalyku, kad tures klausyt aukletojos ir ten saugu. Nezinau kiek tai padejo, bet vaikui patinka darzeli, aukletojos dziaugias kad bent vienas vaikas eina noriai 😃

Po nauju metu leisiu i darzeli jaunesniaja, cia jau izvelgiu sunkumus... bus 1.5 metuku, teks su darzelio aukletoja padirbt kad ji perimtu pasitikejima vaiko... turbut teks bent menesi po valanda pabut kartu, veliau viena palikt... su pirmaja galima sakyt is kart pusei dienos viena buvo, po keliu dienu visai dienai palikdavau.

Kristtule,kazin ar leis aukletojos menesi but po valanda

O gali neleist? Kodel? Juk jei vaika "prisijaukins" greiciau tai nesedesiu ten, priklausys daug nuo aukletoju cia.

Tikrai gali,nes tuo met ir kiti vaikai nores,kad ju mamos butu ir t.t.
Teisingai sakote,priklausys nuo aukletoju. Vienos leidzia bent kelias dienas po valanda ar pora mamai pabut kitos isvis neleidzia.

is patirties galiu pasakyt, kad kuo ilgiau mama bus su vaiku kartu grupej, tuo bus sunkiau vaikui ir tikrai ta adaptacija tesis ilgiau

sveikos Rasau, nes turbut noriu nuraminimo ar patarimo.. Mano sunui 2.m 9men. Nuo spalio pradejom lankyti darzeli. Aisku sunku tai pavadinti lankymu..savaite einam, dvi sergam...ir buna nuo 8.30 iki 12... Jau nuo pat pirmu dienu darzelyje verkia.. Verkt pradeda vos tik nubudes ryte...ir pastoviai kartoja-darzelis ne, visai ne, namie bunam.. Verkia, kol rengiu, kol vedu...palieku verkianti ir randu toki..Aukletoja sake, kad niekuo nesidomi, zaislu neima, verkia ir kartoja-mama cia. po 3sav gryno lankymo(ismetus sirgimus), buvo viena diena, kai jau pasiimant aukletoja pagyre, jog jau mazai verke, eme po truputi zaaisliukus..o poto susirgo...sirgom menesi laiko..pirmadieni vel eisim..bet esme, kad vaikas visa ta laika, kol sirgo,atsikeles verkdavo, kad i darzeli neis, kad namie bunam..kartais tas trukdavo valanda..sunkiomis dienomis 4val...nors aiskindavau, kad siandien neisim, nes mamai dabar atostogos, kad auklytes pasaugo tik kai darbukan reikia..kad dabar mum abiem atostogos...apsveikus vesdavau i lauka..tai net tada klykdavo, kol pamatydavo, kad visgi vaziuojam i priesinga puse..viska istvert dar galejau..bet pries savaite pradejo mirkset stipriai..itariu nervini tika...nezinau, ka daryt..ir noriu, kad jis priprastu ir bijau traumuot vaika.. pries darzelio lankyma buvo ir nueje i grupe..zaide, kol as sedejau, manes net nereikejo..buvo beda kai reikejo iseit..ir i kiema darzelio nueidavom pazaist,pasakodavau apie darzeli..bet nuo pat pirmos dienos, kai buvo paliktas vienas prasidejo vargas..kai klausiu, kodel nenori i darzeli, atsako, jog be mamos sunku..ir kalbam daug..ir bendraujam..aisku beda, kad galbut prisirises prie manes..nes niekur beveik nepalikinedavom...nelabai turim kam palikt...dar yra mazesnis broliukas..i darzeli vyresneli nuvedam kartu. Aiskinu, kad broliuka vedu i maziuku leliuku darzeli poto..nezinau ka ir bedaryt...taip noretusi, kad viena diena iseitu be asaru... tik neramina tie mirksejimai..bijau, kad nebutu dar konors blogiau..

Labai užjaučiu, kad judviem su vaikučiu tenka ištverti tokį sunkų etapą Gaila ir mažylio, ir jūsų. Pradžia būna visiems sunki ir kartais atrodo, kad vaikas niekada neįpras prie darželio, o mamas apninka jausmas, kokios jos blogos, kad palieka savo verkiantį mažylį. Man taip buvo. Išties reikia laiko, kad adaptuotųsi, manau poros mėnesių mažiausiai (sakoma, kad adaptacija iki 6 mėn trunka). Jūsų atveju man atrodo labai gerai, kad leidžiat tik pusdieniui. Tokioj situacijoj jei turėčiau galimybę dar labiau trumpinčiau laiką. Taip pat svarbu, kad vaikutis jau didesnis ir galima lengviau susišnekėti. Įveiksit po truputį šias bėdas.
Parašysiu kas padėjo mums:
*mano pačios nusiraminimas (su savo nerimu buvo nelengva padirbėti)
*pasitikėjimas auklėtojomis ir bendradarbiavimas su jomis ieškant sklandžios adaptacijos būdų. Čia norisi pabrėžti bendradarbiavimą, turbūt jis svarbiausias dalykas. Aš žinau kas mano vaiką ramina ir prašiau auklėtojų taip paraminti. Kadangi jos sutiko, tai ir gausių ašarų pavyko išvengt.
*stengiausi su vaiku apie darželį kalbėti realistiškai, pvz.: suprantu, kad nesinori eiti į darželį, kad liūdna būti be mamos, kiti vaikučiai irgi liūdi, verkia, bet jei pažaisi bus linksmiau, mačiau grupėj yra gražus vežimukas, o kokie tau žaislai grupėje patiko? Na, visaip taip, kad parodyt, jog ta sunki pusė yra ir ji yra visiems, tai normalu ir parodyt, kad darželyje yra ta linksmojo dalis, nes juk ji tikrai yra

Sėkmės jums didelės!

Labai užjaučiu, kad jums ir jūsų vaikučiui dabar taip sunku.
Galbūt yra galimybė, kad vaiką į darželį nuvestų tėtis ar kitas žmogus, prie kurio vaikas nėra taip prisirišęs? Mano draugų šeimos berniukas labai jautriai reaguodavo į išsiskyrimą su mama, mama irgi ašarodavo, ir tada reikalus perėmė tėtis, o mama pasiimdavo iš darželio. Šiai šeimai tai labai tiko, gal tiks ir jums.

Mano baige jau darzeli, bet taip ir nepriprato, tik apsiprato. Ir tiku buvo, ir slapiu naktu, ir adaptacija puse metu. Niekada noru nedege eiti. Jautrus vaikas. Tas pats kartojosi ir mokykloje, prireike puses metu, kol priprato.
Musu atveju vaika vesdavo tik tetis, tada lengviau issiskirti.

rmuciukasss, labai labai jus užjaučiu. mamai nieko nėra sunkiau, kaip matyti vaiką, kuris niekaip nepripranta ir kankinasi tiek vaikas , tiek mama.
mano vaikai abu jautrūs tuo klausimu. Nežna kokių pridariau klaidų juos auklėdama, kad abu tapo probleminiais, kai reikėjo pripratinti prie darželio.
Dukrytę kankinau gan ilgai, kol pavasarį pasidaviau. Vaikas nei valgydavo, naktimis turėdavau problemų, nes vemdavo, šokinėdavo iš miegų. Maitinau vaiką raminamaisiais. Rytais gaudydavau ją po namus, per prievartą rengdavau, dažnai kviesdavai netgi taksi, kad susuptą į striukę nunešiau ir vežčiau į darelį, nors iki darželio ir pėsčiomis gali nueiti. Esmė tame, kad man niekas nepadėjo. Absoliučiai niekas... kaip ir minėjau, pasidaviau pavasarį. Ir tik po trijų mėnesių man vaikas atsigavo ir pradėjo šiek tiek tolti nuo manęs, o iki to laiko, aš nuo jos nė per žingsnį negalėdavau atsitraukti. Kitais metais lankymas buvo normalesnis, darželio taip ir nepamėgo, bet lankėme su paburbuliavimais. O mokykloje dabar sekasi puikiai.
Sūnus, man iškrėtė panašų "pokštą" kaip ir dukra. Auklėtojos su juo nesusitvarkė ir man buvo aiškiai pasakyta, kad š pakenksiu savo vaikui. Kadangi jau turėjau patirtį su pirmuoju vaiku, tai su antruoju ilgai nebetempiau ir į darželį pradėjau vėl leisti tik šį rudenį. Jau praėjo trys mėnesiukai ir jis jaučiasi gana normaliai. Žinoma, džiaugsmu netrykšta, bet einame.
Todėl, kad ir kokius patarimus išgirsite, kad ir ką bedarysite, žinoma stenkitės, bet labai žiūrėkite, ar tikrai tai veikia, ir ilgai nedelskite, nes mažučio žmogučio emocinė būklė tikriausiai bus silpnesnė nei kitų lankančių vaikų, todėl jam ypatingai sunku priimti naują realybę, t.y realybę be mamos.
Jei kas, kreipkitės, prirašysiu jums viską, kas buvo taikyta manuoju atveju, bet čia labai išsiplėsti nenoriu, kad vietos neužimt. rašykit į AŽ

Snaiga, kokio amžiaus išleidot vaikučius į darželį?

Mergaitei buvo 1,9 mėn. , o berniukui 2,3 mėn. Abu dvimetukus leidau. Ir kaip minėjau, abu jie man sunkiai.